Pasirodymas

Jau daugiau nei dvi savaites beveik visą laiką skyriau mokykloje rengiamam šimtadieniui, todėl sumažėjo tinklaraščio įrašų, sustojo kai kurie darbai bei projektai. Kadangi šimtadienis praėjo vakar, tai begalinė pasiruošimo rutina baigėsi ir galima grįžti prie visų kasdieninių reikalų. Be to, šimtadienyje patenkinau dar vieną savo pomėgį - aktorystę, kuri itin įdomiai dera su mano aistra kompiuteriams. Nors nemažai žmonių nustemba pamatę mane vaidinant ar kitaip reiškiantis scenoje, tačiau man tai yra labai įdomu, nes scenoje jaučiuosi nepaprastai laisvas ir nevaržomas. Todėl šiais metais dariau viską - atlikau pagrindinį vaidmenį, šnekėjau kaip vienas iš vedėjų, šokau striptizą, rašiau (ne vienas) scenarijų, derinau šviesas, rūpinausi muzika ir t.t. Šis įrašas bus daugiau dienoraštinio tipo, nes jame pasistengsiu parodyti problemas ir džiaugsmus su kuriais susidūrėme rengdami šimtadienį - aš pernelyg įvairiapusiškas, kad rašyčiau vien tik apie IT.

Nežinau kaip kitose mokyklose, bet maniškėje šimtadienis yra suskirstytas į dvi pagrindines dalis. Pirmoji - rytinė programa, o antroji - vakarinė-meninė dalis. Šiais metais mokyklos administracija neleido pamokų metu daryti jokių pasirodymų, todėl ryte 11-okai mus, 12-okus , tik pasitiko įeinančius į kabinetus ir pravedė pirmąją pamoką. Kadangi pirmoji dalis buvo ne pati svarbiausia, tai didžiausią dėmesį visi skyrė vakarinei daliai - 11-okų ir 12-okų meniniams pasirodymams. Šiais metais abi kartos paruošė vaidinimus, kurie mūsų mokykloje yra dažniausiai sutinkami. Tačiau vaidinimai negimė taip lengvai, kaip mums norėjosi - mokyklos administracijos „dėka“, mūsų scenarijus buvo perrašytas iš naujo net 3 kartus, kol galų gale jis buvo tinkamas vaidinimui ir patvirtintas valdžios. Iš 11-okų lūpų girdėjau, kad jų scenarijus buvo taip pat ne kartą perrašytas, todėl galiu drąsiai teigti, kad bent mano mokykloje dar užsilikusi komunistinė dvasia - meninius pasirodymus turi patvirtinti valdžios organai (aka partija). Tai nebūtų taip blogai, jei sukurti scenarijai būtų pakeičiami tik keliose vietose, tačiau kai pakeičiamas kone visas ar net visas scenarijus, tai motyvacija ir ryžtas kažką daryti tikrai išnyksta. Mes scenarijui paaukojome dvi savaites ir savo pasirodymą pirmą kartą iki galo surepetavome likus parai iki pasirodymo - visą laiką prieš tai vyko muzikos, aprangos, scenarijaus, dekoracijų, šviesos efektų derinimai. Pernelyg daug neanalizuosiu pasirodymų meninio lygio ar išliekamosios vertės, tik galiu patikinti, kad lengviausia, įdomiausia ir optimaliausia yra daryti kuo paprastesnį, bet su įspūdinga muzika bei scenografija ir daug humoro, pasirodymą - 11-okai pasiruošė tikrai šauniai - jų kostiumai buvo žymiai geresni už mūsų, tačiau kaip pamatysite toliau - ne kostiumai nulemia pasisekimą.

Šiais metais 11-okai paruošė tikrai puikų vaidinimą, tačiau jis buvo pernelyg nuobodus ir įdomus tikriausiai tik mokytojoms - visą spektaklio veiksmą publika sėdėjo be emocijų ir plojimai nuskambėdavo itin retai. Mūsų pasirodymas šiuo atžvilgiu smarkiai lenkė jaunesniuosius, nes plojimai, juokas ir nuostabos šūksniai skambėdavo kone kiekvienos scenos pabaigoje, o kartais net po pirmųjų žodžių. Žinoma ir vėl teks išklausyti dramos mokytojos bei direktoriaus pastabų, kad surengėme prastą pasirodymą, tačiau visi matę negailės komplimentų - ta pati situacija buvo ir praeitais metais, kai mūsų pasirodymas buvo taip pat žymiai labiau orientuotas į žiūrovų daugumą - mokinius, o ne į mokyklos valdžią ir mokytojus. Be abejo, jūs galite teigti, kad menininkams svarbu tikėti tuo ką jis daro, o ne dirbti žiūrovams, tačiau mes nematėme prasmės daryti pasirodymo, kuris be žiovulio daugiau nieko ir neiššauktų. Taip jau yra, kad geriau patenkinti daugumos poreikius, negu ieškoti kažkokių meninių aukštumų. Pavyzdžiui šiais metais savo pasirodymą baigėme 4 vyrų striptizu - publika tiesiog šėlo, o plojimai ir merginų klyksmas nenutilo visas 4 minutes. Po tokio įspūdingo šou dar neteko girdėti nei vieno neigiamo atsiliepimo, o visi, su kuriais apie tai šnekėjau, patikino, kad 11-okų pasirodymas tiesiog nublanko prieš mūsų reginį. Pirmadienį bus labai įdomu pasišnekėti su mokytojais ir kitais mokiniais, ką jie mano apie tai, tačiau labai abejoju, kad atsiras bent vienas neigiamai manantis. Man pačiam buvo labai įdomu dalyvauti, nes kai toks pavyzdingas mokinys kaip aš be jokių skrupulų išsirengia prieš sausakimšą salę, tai visi tiesiog netiki tuo ką mato - puikus jausmas jausti publikos palaikymą ir nuostabą.

Štai toks buvo mūsų šimtadienis - beliko vos 100 dienų iki mokslo pabaigos ir naujo gyvenimo etapo. Kol kas neturiu nei vaizdo įrašo, nei nuotraukų, tačiau vėliau tikriausiai pasidalinsiu ir jais - galėsite pamatyti tai, kuo mes užvaldėme publiką. Naiviai tikiuosi, kad šį įrašą perskaitys būsimieji šimtadienių rengėjai ir padarys tinkamas išvadas - tikėkite savo darbu ir stenkitės linksminti publiką, nes šimtadienis skirtas švęsti, o ne grožėtis aukšto meninio lygio nuobodybe. Taip, gal aš paveiktas pop kultūros ar panašaus nukrypimo, tačiau visa mūsų rengėjų grupė nepaprastai didžiuojasi savo pasirodymu ir tai tik dar kartą įrodė, kad ne visada reikia stengtis viską daryti kuo sudėtingiau ir įmantriau - žmonėms reikia reginio, o ne interpretacijų ir analizės verto spektaklio. Sėkmės!

RSS Patiko ką perskaitei? Užsiprenumeruok RSS srautą ir visada gauk mano naujausius įrašus pats pirmas! Tai ne tik, kad yra be galo patogu, tačiau ir leis tau nepraleisti nei vieno mano įrašo. Jei kiltų problemų - rašyk.

--!>