Šiandien vyko idėjų generavimo seminaras (angl. idea generation workshop), tačiau pasakosiu ne apie jį, o apie bendrus bruožus visiems čia vykstantiems renginiams ir kitai veiklai.

Nežinau, galbūt Didžiosios Britanijos gyventojai yra labai akani žmonės arba tiesiog rengėjai dažnai galvoja, kad studentai vaikšto badaudami, bet labai daug renginių akcentuoja nemokamą maistą ir gėrimus. Tarkime tas pats šiandien vykęs seminaras: jau nuo pat pradžių organizatoriai kvietė pica ir alumi.

Skųstis tikrai negaliu, netgi sakyčiau tai yra tikrai labai šaunu, kad studentų asociacijos turi pakankamai lėšų tokioms išlaidoms. Visgi, kol kas man tai vis dar atrodo nesuprantama, nes bent jau aš tikrai būčiau ėjęs į renginį ir jei niekas maisto nebūtų siūlęs.

Taip pat, kiek teko pamatyti ir išgirsti iš kitų: kiekvienas studentų klubas yra tiesiog proga „pagert“. Na, ne taip tiesmukiškai, ne tiesiog gert (daug), bet kiekvienas klubo susitikimas labai greitai persikelia į barus. Vėlgi ir čia aš tikrai nesiskundžiu, bet kažkaip nebuvau girdėjęs apie tokį žmonių būdą.

Vietinis alus ypatingu skoniu nepasižymi - visgi gerti galima, tačiau kai jį gurkšnoji kalbėdamas apie kažkokias inovatyvias idėjas, tai jis labai šauniai tinka. Skanaus!

Pirmadienį rašėm pirmą egzaminą universitete. Galbūt tai labiau kontrolinis, nes truko tik 35 min. ir davė tik 10% galutinio kurso balo, tačiau visgi vadinasi Exam. Egzaminas buvo iš “Functional programming” kurso, taigi kaip ir buvo galima tikėtis surinkau maksimalų taškų skaičių. Papasakosiu kaip viskas vyko.

Egzaminas vyko paskaitų auditorijoj, visiems vienu metu ir realiai norėdamas galėjai nusirašinėti kiek tik širdis geidžia. Galbūt kita žmonių kultūra ar požiūris, bet egzaminatoriai akylai nestebėjo kaip vyksta egzaminas, o ir studentai nepanašu, kad būtų nusirašinėję.

Iš dalies taip yra ir dėl to, kad egzaminas skirtas patiems studentams pasitikrinti ką išmoko, sužinoti silpnąsias savo vietas, o ne galutinai įvertinti jų žinias. Egzaminas tai tikrai daugeliui (tikiuosi) padėjo.

Turėjome jau minėtas 35 min. išspręsti 6 užduotims - parašyti 6 kodo (Haskell kalba) gabaliukus. Užduotys buvo labai paprastos ir nereikalavo didelio algoritmavimo žinių bagažo, tiesiog paprastas darbas su simbolių eilutėmis.

Kodą rašėme ant popieriaus, be kompiuterio, taigi ne vienas pradėjo skųstis, kad “programuotojai tai kompiuterius naudoja ir bla bla bla kaip mus skriaudžia”. Mano manymu, toks egzamino tipas yra labai tinkamas (tokio sudėtingumo algoritmams), dėl daugelio aplinkybių.

Kaip pastebėjau, daugelis dar nelabai suvokia ką rašo ir daugiau kopijuoja tai, kas užsilikę jų galvose iš jau matytų programų. Be to, atrodo, kad kartais stengiasi parašyti kuo sudėtingiau ir nesuprantamiau, kai tam yra labai trivialių būdų.

Na, dar pirmi mėnesiai, tai tikiuosi po truputį vis daugiau žmonių pajus kaip reikia ir nereikia daryti. Galbūt ir dėstytojai daugiau dėmesio skirs pačiai algoritmavimo kultūrai. O kitų vidurkis yra apie 60-70% visų taškų, taigi pasitempti dar yra kur.

Per daug į egzamino detales nesileisiu - panašu, kad vis daugiau žmonių šį blogą skaito ne dėl programavimo straipsnių, tai ir nesinori jo teršti. Apibendrinant, egzaminas buvo lengvas, rezultatai tai patvirtina ir panašu, kad mokytis programavimo dar ilgokai nebus sunku.

Todėl galbūt dėl to, kad man nėra ką veikti su tomis užduotimis, bandysiu dalyvauti universiteto programuotojų turnyre. Tam reikia pasimokyti kaip dirbti su grafika ir galbūt kaip aprašyti “spindulių sekimo” (angl. ray trace) algoritmą ar ką nors panašaus, beabejo Haskell kalba. Nusimato įdomaus darbo, tik dar nežinau ar pirmakursius ten kas kviečia.

Daugybė Lietuvių yra išvykę mokytis į užsienio universitetus. Internete pilna jų komentarų, nuomonių, išgyvenimų ir kt., bet turbūt geriausiai viską vainikuoja štai šitas video:

P.S. Aš jo sau netaikau ir niekaip nesu susijęs. Tiesos jame yra gana nemažai, viskas pateikta jaunatviškai/šmaikščiai ir įdomiai. Pasižiūrim ir įvertinam ar norim ten būti :)

O laikas bėga greitai. Atrodo dar visai neseniai nusileidau oro uoste, o šit jau ir mokslai įpusėjo (t.y. jų pirmas semestras). Šiandien paskutinė 5-os mokslų savaitės diena, o jų išviso bus 10 (nesu tuo visiškai tikras, bet blogiausiu atveju - 11). Pasižiūrime šiokią tokią ataskaitą.

Mokslai, mokslai… Mokslai sekasi gerai, galbūt netgi labai gerai. Matematikos vidurkis (pavertus į Lietuvišką dešimtbalę sistemą) apie 9, informatikos darbai nevertinami, tačiau čia būtų visi 10. Tiesa, kitą pirmadienį rašysime pirmąjį atsiskaitomąjį informatikos darbą, tai pažiūrėsiu kiek gi esu išmokęs. Kol kas informatikoje jaučiuosi labai stipriai, kitur tiesiog gerai.

Kas labiausiai per tiek laiko įgriso? Gal ne kiek įgriso, bet šiek tiek vargina nerimstantis Skype - kartais pabosdavo atsakinėti tiek, kad vos nesiimdavau tiesiog copy-paste atsakymų. Juk visi klausia to pačio “kaip sekasi?”, “kaip mokslai?” ir pan. Turbūt dėl to dabar Skype įjungiu rečiau, nes pastebėjau (ypač su kai kuriais žmonėmis), kad jis atimdavo labai per daug laiko.

Šią savaitę gavau štai šią nuotrauką. Nu ir kaip man dabar jaustis? Mokytis gaminti cepelinų tikrai neplanuoju, o tuo labiau ieškoti tinkamų produktų irgi visai neturiu noro - teks kęsti norą dar kelis mėnesius. Turbūt labiausiai ir pasiilgau normalaus lietuviško maisto, nors ir vietinis nėra labai jau blogas. Visgi, pažiūrėjus į tokią nuotrauką norisi būt Lietuvoj.

Atėjo ruduo ir dabar vis dažniau pasirodo lietus ir šaltis. Pradžioje oras buvo tiesiog fantastiškas - šilta, giedra ir ramu, o dabar kartais būna taip vėjuota, kad pasidaro net sunku eiti. Turbūt tam įtakos turi tai, kad Edinburgas yra lygumoje tarp kelių kalnų/kalvų, todėl vėjas turi pakankamai vietos įsibėgėti. O lietus labai primena tropinį (filmų įtaka), kai lyja labai smarkiai, šviečiant saulei, bet trumpai (bangomis).

Veikiausiai jau pradedu kartotis, bet gyventi čia tikrai galima. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad aš nesu iš tų žmonių, kurie skundžiasi dėl menkiausių problemų - aš galiu prisitaikyti prie visokiausių salygų. Turbūt dėl to ir čia jaučiuosi gerai, nes tiesiog viską susitvarkiau taip, kaip man patinka.

Labai ilgai galvojau, kad taip sako tik tie, kurie niekada nieko nelaimi. Iš esmės tai posakis tam, kad būtų kuo pateisinti prastus rezultatus. Tačiau vakar nusprendžiau, kad yra visai ne taip: iš tikrųjų yra svarbu dalyvauti, o ne laimėti.

Tarkim vasarą vyko SysAdminDay konkursas. Konkursas įdomus, paaukojau jam daugiau nei 30 valandų ne-miego, bet kai jis baigėsi, tai turbūt jau po dienos jį buvau pamiršęs. Kai paskambino rengėjai ir pasakė, kad laimėjau 3-ą vietą, džiaugiausi gal kokias 5 min, o po to viskas tiesiog užsimiršo. Gal jei būčiau laimėjęs 1-ą vietą būčiau pasijutęs kitaip - juk savaitę būčiau poilsiavęs kažkur prie viduržemio jūros (toks buvo prizas).

Svarbu dalyvauti. Tokie pamąstymai kilo, nes dabar dalyvauju IBM Mainframe konkurse ir kai baigiau dvi dalis susidomėjimas konkursu kažkur išnyko. Laukia trečia dalis, ją spręsdamas turbūt ir vėl užsikrėsiu sportiniu azartu, bet kol sulauksiu galutinių rezultatų, kurie mane pasieks vasario pradžioje, turbūt jau viską būsiu senai nustūmęs užmarštin.

O ne laimėti. Turbūt konkursuose dalyvaučiau net jei jie neskirtų prizų - kažkaip man visai vienodai, kad gausi kažkokį „žaislą“, kuriuo pasidžiaugęs savaitę paslėpsi stalčiuje. Įdomu yra dalyvauti, spręsi, sėdėti iki paryčių laužant galvą, o pats rezultatas yra tiesiog faktas, kuris neduoda jokios naudos (na gal trumpalaikį moralinį pasitenkinimą).

O prasidėjo viskas nuo to, kad gavau laišką: „labas, tu patekai tarp 200, kurie teisingai išsprendė pirmą užduotį, lauk prizo“. Perskaičiau, prisiminiau, kad reikia spręsti matematiką ir užvėriau nešiojamojo kompiuterio ekraną. Man žymiai daugiau davė pats dalyvavimas, nei faktas, kad kažką laimėjau. Žinoma, jei pavyks gerai pasirodyti trečiojoje dalyje ir patekti tarp 3 stipriausių, turbūt džiaugsiuosi labiau.