Juozo Kaziukėno blogas

Visos Lietuvos dvyliktokai šiomis dienomis (Balandžio 22-23 d.) laikė Lietuvių kalbos įskaitą. Kadangi lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas, tai šią įskaitą laikiau ir aš, o jums papasakosiu pačius šviežiausius įspūdžius ir emocijas kilusias po įskaitos. Nors daugeliui tikriausiai jau baigia įgrysti tas begalinis „varymas“ ant Lietuvos švietimo sistemos, tačiau kol dar mokausi mokykloje, tol man šie dalykai yra labai aktualūs ir tiesiog negaliu nutylėti nuomonės apie juos.

Pirmiausia, lietuvių kalbos įskaita yra visiškai beprasmė. Taip, ji atrakina duris į lietuvių kalbos brandos egzaminą, tačiau ar ją panaikinus kas nors pasikeistų? Turbūt ne, nes prie egzamino prileidžiamus žmones galima atskirti labai paprastai: teigiamas metinis pažymys - egzaminą laikyti leidžiama, neigiamas pažymys - egzamino nelaiko. Elementarus, tačiau labai veiksmingas skirstymas, kuris mano žiniomis taikomas ir dabar, nes net jei ir išlaikei įskaitą su neigiamu vidurkiu niekas tavęs prie egzamino neprileis.

Svarbu ir tai, kad visi laikiusieji aiškiai žinojo, kad „įskaitą išlaiko visi“. Turbūt užtenka ateiti ir suregzti vos kelis sakinius, kad būtum apdovanotas reikiamu 4-uku ir ramiai žygiuotum namo (praktiškai netikrinta). Arba „Švietimo ir mokslo ministerija“ apsimeta, kad nežino šią įskaitą įveikiančių žmonių santykio su neišlaikiusiais arba šios įskaitos tikslas įsitikinti ar dvyliktokas moka kalbėti. Iš tiesų man ši įskaita panaši tiesiog į žaidimą, nes realios jos prasmės aš tiesiog nematau.

Peržvelkime įskaitos temas čia. Kuo šios temos siejasi su lietuvių kalba - tokias pačias temas galima naudoti ir politologijos ar debatų pamokoms. Turbūt tik tuo, kad šioje įskaitoje kalbama lietuviškai ir vertinamas gebėjimas tvarkingai ir raiškiai kalbėti. Šiai įskaitai buvo aukojamos lietuvių kalbos pamokos, svarstomos galimos potemės, simuliuojamos įskaitos sesijos ir pan., tačiau aš ir turbūt daugelis kitų į įskaitą atėjau visiškai papildomai nesiruošęs - tam užtenka tiesiog skaityti laikraščius ar žiūrėti televiziją.

Suprasčiau jei įskaita būtų literatūrinis rašinys iš privalomųjų autorių, diskusija su egzaminatoriumi apie kūrybą, meną, bet apie ką galima šnekėti su lietuvių kalbos mokytoja sporto/religijos/karo/interneto tema? Net neabejoju, kad nemaža dalis mokytojų yra apsiskaitę ir domisi įvairiomis sritimis, tačiau labai abejoju ar visos mokytojos yra tiesiog kompetetingos šnekėtis šiomis temomis. Mano manymu, egzaminatorius turėtų žinoti daugiau arba bent jau tiek pat kiek ir mokinys, nes kitu atveju jis tiesiog negali objektyviai įvertinti.

Įskaita organizuojama tiesiog juokingai. Prasidėjusi ryte ji užsitęsia iki dienos vidurio, tačiau užduotys visiems vienodos. Nesunku atspėti, kad vos po kelių minučių nuo įskaitos pradžios temos yra paviešinamos internete ir tampa visiems prieinamos. Kaip manote, kaip skirsis šių žmonių įvertinimas:

1. Atsakinėja 9:00, pirmoji atsakinėjančiųjų banga
2. Atsakinėja 15:00, temas perskaitė internete 10:00

Akivaizdu, kad antrasis mokinys (jei ruošėsi) tikrai išlaikys įskaitą gerai ir galbūt net geriau už pirmąjį - į įskaitą žmonės atėjo su kažkieno rašytais referatais, namuose rašytomis kalbomis ir pan. Nors oficialiai deklaruojama, kad mokinys temai pasiruošti turi 20 minučių, tačiau turbūt vos keli žmonės visoje Lietuvoje šio nurodymo laikėsi ir jau iš anksto žinojo apie ką kalbės.

Daug kalbėta apie tai, kad Lietuvos švietimo sistema yra supuvusi ir nekonkurencinga Europos mastu. Tikrai ne dėl to planuoju palikti Lietuvą, tačiau kai susiduri su tokiais dalykais kaip šiandien laikyta lietuvių įskaita, tai tiesiog negali savęs nepaklausti “jie galvoja ką daro?”. Buvęs apgailėtinas kompiuterinio raštingumo testas jau lyg ir pamirštas, tikriausiai niekas nepasikeis ir dėl lietuvių kalbos įskaitos, bet naiviu tikiu, kad ateityje mano vaikai galės mokytis tvarkingoje švietimo sistemoje, nes tai, kas vyksta dabar yra tiesiog nerimta. Įrašą užbaigsiu viena iš įskaitos temų - “Lietuvos jaunimas siekia ne diplomo - o tikro išsilavinimo”, tipo ne?

Balandžio viduryje Kalifornijoje vyko MySQL konferencija, kurioje buvo galima išgirsti pačių įvairiausių pranešimų duomenų bazių tema. Mane labiausiai sudomino „The Lost Art of the Self Join“ pranešimas (pateiktis PDF formatu), kurio kulminacija buvo Sudoku galvosūkio išsprendimas vos viena SQL užklausa (angl. query) - šį kartą apžvelgsiu mano rastus Sudoku sprendimo būdus.

Daugiau informacijos apie Sudoku žaidimą galite rasti Wikipedijoje, kur aprašyti ir dažniausiai sutinkami bei naudojami sprendimo būdai. Kompiuteris veikia šiek tiek kitaip nei žmogaus smegenys, todėl ne visi aprašyti būdai tinkami - paprasčiausia būtų Sudoku sprendžiančią programą parašyti „aklo spėjimo“ (angl. Bruteforce) būdu. Toks sprendimo būdas paremtas tuo, kad išbandomos visos įmanomos langelių reikšmės ({1,2,3,4,5,6,7,8,9}), kol randamas teisingas sprendimas. Pats elementariausias sprendimas sunaudotų 9^81 (1.96 * 10^77) procesoriaus ciklų, todėl sprendimas turėtų užtrukti ilgai, labai ilgai. Internete yra gausybė įvairiausių programų, kurios sprendžia Sudoku, o jų sparta siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių galvosūkių per sekundę.

Minėtoje pateiktyje buvo patekta užklausa, kuri 6×6 dydžio Sudoku galvosūkį išsprendžia per akimirką. Šis būdas susidoroja tik su sumažinta galvosūkio versija, nes standartinio 9×9 galvosūkio sprendimui pritrūktų JOIN tipo vidinių užklausų (MySQL JOIN užklausų kiekis yra ribotas, taigi pavyzdžiui su PostgreSQL pavyktų išspręsti ir pilno dydžio galvosūkį). Kadangi pateikties tikslas buvo lyg ir priminti, kad SQL užklausose galima naudoti JOIN’us, tai pateiktas sprendimas gal ir nėra praktiškai pritaikomas, tačiau puikiai iliustruoja tai, kaip galima programos ciklus perkelti į užklausas. Verta pažymėti ir tai, kad tiek daug vidinių užklausų galima naudoti tik tada kai duomenys yra gerai indeksuoti arba jų yra mažai, nes kitu atveju užklausa gali būti apdorojama amžiais (4 lentelės su 15′000 įrašų sujungtos į 4-matę struktūrą būtų apdorojamos 321 metus).

Jei jau pradėjome spręsti Sudoku, tai galima prieiti ir prie galutinio sprendimo - 9×9 dydžio galvosūkį sprendžianti užklausa. Nors ji iš pirmo žvilgsnio atrodo gana griozdiška ir neoptimali, tačiau jos vykdymas užtrunka vos 0.4 sekundės. Lyginant su programiniais sprendimo algoritmais tokia sparta atrodo juokinga, tačiau pasižaisti ši užklausa yra visai tinkama. Užklausos pabaigoje pamatysite pradinių duomenų reikšmes, o atsakymas gaunamas vien tik loginių patikrinimų dėka, t.y. šioje užklausoje aprašyta Sudoku taisyklė - skaičius turi būti unikalus stulpelyje ir eilutėje. Pasižiūrėjus atidžiau šis sprendimo būdas netgi nenaudoja jokių duomenų iš lentelės - lentelė panaudojama kaip šablonas ir jos laukeliai tik nusako lentelės struktūrą.

Nors dar nespėjau išbandyti nei pirmos nei antros užklausos (kol kas dar neradau paruoštų testinių duomenų bei naudojamų lentelių struktūros aprašų), tačiau abejoju, kad jos galėtų neveikti - abu jie kopijuoti iš patikimų šaltinių, o ir pačiose užklausose nelabai pavyko rasti loginių ar pan. klaidų. Abi šios užklausos pasižymi tuo, kad viena lentelė (su N laukų) panaudojama kelis kartus taip sukuriant virtualią NxN dydžio galvosūkio lentelę - atsakymo ieškojimas ir skaičių bandymas paliekamas MySQL duomenų bazių sistemai. Galbūt tai yra šioks toks „iškrypimas“, tačiau tokius dalykus gali sukurti tik gerai išmanydamas užklausų rašymą, todėl tikrai rekomenduoju kiekvienam pasiskaityti pateikties skaidres.

Praktiškai tokie dalykai vargiai panaudojami, tačiau teorinėms žinios stiprinti yra visai šaunūs, nes parašyti gerą užklausą yra menas mokslas. Be abejo kompiuterių sparta nepaliaujamai auga ir tai, kas vakar atrodė lėta, šiandien užtrunka vos kelias tūkstantąsias sekundės dalis, tačiau tai dar nereiškia, kad resursų prieaugį galima švaistyti. Kokių įdomybių jūs žinote?

Siemens arena Vilniuje talpina 11′000 žiūrovų, tačiau tokia didelė masė žmonių dažniausiai susirenka tik alaus išgerti ar parėkti. Man tikrai yra keista matyti žmones, kurie tikriausiai vos įžiūri kas vyksta aikštelėje, tačiau rėkia taip, lyg būtų FIBA sertifikuotas teisėjas. Grįžkime į realybę - krepšinio taisykles išmano tik kokie 10% visų žiūrovų, o visi kiti tėra „kažką girdėję“, taigi visiškai nėra reikalo rėkti ant teisėjų - jie klysta labai retai, o visais kitais kartais žmonės tiesiog nemato/nežino kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Pradėję nuo krepšinio pereikime prie IT pasaulio ir čia suraskime tokių pavyzdžių, kai žmonės mėgsta kitiems kažką aiškinti, bet patys vargiai ką nors žino.

Internete yra tikrai nemažai žmonių, kurie save laiko ekspertais ir žmonėmis, kurie žino daugiau už kitus. Tarkime music.lt yra toks veikėjas, kuris savo tinklaraštyje parašė apie tai, kaip rašyk.lt sukčiauja ir sintetiškai didina savo lankytojų skaičių. Tingintiems skaityti pasakysiu, kad visas įrašas pasakoja apie tai, kad rašyk.lt yra „specialūs“ vartotojai, kurie sukurti veikti kaip botai, o jų pagrindinis tikslas - didinti svetainės lankomumą. Atliktas gana išsamus tyrimas, išrinkti konkretūs vartotojų pavyzdžiai, aprašyti jų bruožai ir t.t. Pagrindinis botų požymis - jų “Paskutinį kartą lankėsi” data visada lygi dabartiniam laikui, iš ko ir buvo nuspręsta, kad tai vartotojai, kurie visada „kabo“ prisijungę ir taip didina lankytojų skaičių.

Kadangi aš pažįstu rašyk.lt administratorių Vidmantą, tai paklausiau jo nuomonės apie botus rašyk.lt svetainėje. Žinoma, jis apie juos nieko nebuvo girdėjęs ir pažadėjo patikrinti kas ten per velniava dedasi su paskutinio apsilankymo datomis. Priežastis pasirodė labai juokinga - svetainėje buvo mažytė klaida, kuri dar niekada nesilankiusių vartotojų datą rodė kaip dabartinę (nors data buvo lygi nuliui, tačiau nulis dažnai laikomas dabartinės datos simboliu). Klaida buvo ištaisyta ir ši istorija užsibaigė tokiu vartotojo komentaru (kalba netaisyta):

Netrukus po šio dienoraščio atsiradimo pastebėjau, kad prie vartotojų nketos punkto “Lankėsi” pradėjo atsirasti užrašas “data nežinoma“, tai tik patvirtina, kad aš neklystu ir palengvina “robotukų” pastebėjimą

Žmogelis jautėsi labai patenkintas, tačiau tikriausiai iki dabar dar nesuprato, kad iš mažytės svetainės klaidos sukūrė didelę problemą, o gal tai tebuvo jo pretekstas pasijuokti iš rašyk.lt? Ne paslaptis, kad tas veikėjas yra įkūręs svetainę Kūrybingas.com, kuri irgi nori aplenkti rašyk.lt, tačiau šį klausimą paliksiu neatsakytą.

Man juokingas BestWeb.lt projektas. Ne todėl, kad ten būtų sunku surasti projektą, kuris būtų įvertintas aukštesniu nei 3/5 įvertinimu, o todėl, kad komentuoti dizaino darbų ten susirenka tokie žmonės, kurie tikriausiai net pieštuku piešti padoriai nemoka. Tikrai gana daug ten susirenka ir dizainerių, tačiau normalus komentaras pasitaiko vos kas dešimtas ar net dar retesnis. Komentarai kaip komentarai - delfi.lt irgi jais nežiba, tačiau juk šitas projektas skirtas geriausių darbų rinkimams, tai kokio velnio ten kišti nosį, jei apie dizainą nieko neišmanai? Galbūt kažkam atrodo, kad jie turi neapsakomą skonį ir jų analitinis požiūris tikrai visada sutampa su projekto likimu, tačiau jei taip yra tai niekas netrukdo įsidarbinti atitinkamose pareigose ir savo žodžius įrodyti darbais. Deja, tai išdrįsta retas.

Aš nežinau kodėl kažkuriems žmonėms atrodo, kad jie daug žino, nors realiai jie arba nežino nieko arba remiasi gandais bei kita visiškai nepatikima informacija. Tinklaraščiai šiuo atžvilgiu yra visiškai priešingi - labai retas straipsnis yra parašytas nežinant tikrosios situacijos. Žinoma, pasitaiko ir nusišnekėjimų, tačiau vertinant bendrai, blogeriai tikrai rašo apie tai, ką žino - labai daug tinklaraščių rašomi argumentuotai, su daugybe išorinių nuorodų ir citatų, todėl pagrindžiama net kartais prieštaringa nuomonė. Tai yra turbūt dėl to, kad tinklaraščius rašo protingi ir turintys ką pasakyti žmonės, o jų liečiamos temos beveik visada yra tos, kurias jie gerai žino: dizaineriai rašo apie dizainą, programuotojai apie programavimą, o alytiškis apie Alytų.

Turbūt vertėtų užbaigti tuo, kad psichologai pažymi, jog daugiausiai mokyklose triukšmauja tie, kurie yra morališkai silpni ar tiesiog jaučia dėmesio trūkumą. Tai ne visais atvejais yra tiesa, tačiau tikriausiai verta konstatuoti, kad beveik visi tie, kurie aktyviai kitiems kažką aiškina, nors patys nieko nežino, nori paslėpti savo kvailumą nežinojimą. Galbūt paprastų žmonių ar kitų sričių specialistų akyse jūs atrodote protingas, tačiau taip nebūtinai yra ir prašau, nerėkite. Geros dienos.

Sekmadienį rašiau apie bendruomenes ir apie tai, kaip žmonės kartu sugeba nuversti kalnus. Akivaizdu, kad žmones link tikslo stumia kažkokia jėga, kažkas tokio, kas yra stipresnis už visas kylančias problemas. Tai - idėja. Kai kas idėjas bando pavogti iš kitų, tačiau šį kartą aš kalbėsiu ne apie pačias idėjas, o apie tai, kaip jos valdo žmones ir kodėl žmonės ne visada dirba dėl pinigų.

Pradėkime nuo tų pačių bendruomenių. Prisiminus jau anksčiau aprašytą kūrėjų bendruomenę ŽaliaŽolė.lt, nesunku pastebėti, kad pagrindinis veiksnys jos susikūrime ir gyvavime yra idėja. Šio projekto idėja buvo sukurti geresnę kūrybos erdvę lietuviams ir jau daugiau kaip tris metus šio projekto dalyviai dirba vien jos vedami. Projektas niekada neturėjo rėmėjų, jis niekada neturėjo pajamų ir tuo labiau nenešė jo prižiūrėtojams pelno. Aš atlikdamas programavimo darbus už tai gaudavau atlygį, tačiau ilgainiui supratau, kad jį imti nėra teisinga - iš kokių lėšų man turi būti mokamas atlyginimas, jei projektas neneša pelno?

Kaip dažnas internetinis projektas, ŽaliaŽolė.lt turi moderatorius, žmones, kurie prižiūri svetainę. Nors per visą gyvavimo laikotarpį jų pasikeitė ne viena dešimtis, tačiau yra išlikę ir tokių, kurie prie projekto dirba jau nuo pat jo įsikūrimo dienos. Galbūt kažkam toks darbas atrodo nelogiškas ir bergždžias, bet jis puikiai pagrindžia darbo vardan idėjos modelį. Moderatoriai negauna jokio atlyginimo, jiems dažnai net ne visi pasako ačiū, tačiau jie labai nuoširdžiai ir atkakliai dirba ir nesibodi skirti net keletą valandų per dieną - žmonės tiesiog dirba ne dėl to, kad tai jiems tai neštų pajamas, nes beveik visi ir taip turi pastovius darbus.

Daugelis mano amžiaus jaunuolių mokosi programuoti įvairiausiomis kalbomis, tačiau tik labai retas iš jų sugeba kažką doro suprogramuoti. Pavyzdžiui jei mokaisi PHP programavimo kalbą (mano atveju), tai tavo pagrindinė darbo sritis bus WEB projektų kūrimas. Labai daug dalykų galima išbandyti savo kompiuteryje adresu http://localhost/, bet mano manymu tik sukūrus keletą veikiančių ir būtinai viešų svetainių galima tikrai išmokti programuoti. Kažkas pradeda kurti beverčius ir beprasmius tinklalapius, o aš nusprendžiau, kad geriausias būdas išmokti gerai programuoti yra realių užsakymų vykdymas.

Savo programuotojo darbą aš irgi galėčiau pavadinti darbu vardan idėjos. Neretai manęs žmonės pradėjo klausinėti kodėl aš dirbu ir ar man ne gaila tiek daug savo laisvalaikio skirti darbui. Atsakymas vienas ir labai paprastas - dirbu, nes man tiesiog patinka kurti ir prižiūrėti projektus. Be abejo aš už darbą gaunu pinigus, tačiau dirbu ne dėl pinigų - nesu nei išrankus nei reiklus, kad man jų reikėtų daug, todėl kol kas visiškai pakanka to, ką gaunu gyvendamas su tėvais. Iš pradžių tikrai kūriau vien tik tam, kad įgaučiau patirties ir pažinčių, tačiau dabar jau dirbu beveik vien dėl malonumo ir tik ten, kur darbo tikslas yra iššauktas idėjos.

Daugelis gali nesutikti ir teigti, kad ne visada idėjos yra svarbios ir kartais tiesiog užtenka elementaraus galutinio produkto, tačiau juk tiek daug tūkstančių garsių ir sėkmingų projektų yra kilę iš idėjos. Tarkime programavimo srityje galima teigti, kad tau nereikia galvoti apie kažką daugiau ir užtenka tiesiog kasdien atidirbti savo valandas, bet juk tokiu atveju per visą gyvenimą nieko įdomaus ir nenuveiksi (tikriausiai). Aš manau, kad jei bent keletą minučių kasdien skirtum pagalvoti apie tai, ką galėtum padaryti kitaip, tai tikrai nesunkiai surastum idėją, kurią norėtum įgyvendinti. Galbūt čia idėja susilies su svajone, tačiau juk kartais taip gera svajoti…

Verslo įkūrimą tikrai galėčiau pavadinti avantiūra. Ir toliau būčiau lankęs pamokas, karts nuo karto atlikęs keletą mažyčių darbelių, tačiau tik pradėjęs dirbti savo pačio įmonėje supratau ką reiškia gyventi įdomiai ir svarbiausia - dirbti taip, kaip dar niekada neteko. Verslo įkūrimas mano gyvenime tikrai padarė didžiulį persilaužimą ir kuo daugiau susitinku su verslu užsiimančiais žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, kad labai dažnas verslininkas verslą kuria vedamas idėjos (iki kažkurio pelno milijono). Nors kol kas verslas dar jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešė, bet juk tai darbas vardan idėjos.

Šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai kaip idėja ar mintis dažnai nustumiami į šoną, nes žmonės reikalauja galutinių produktų ir dirba visiškai nemotyvuojami bei monotoniškai. Nemanau, kad visiems dabar reikia mesti savo darbus ir atsiduoti savo idėjų įgyvendinimui, tačiau tikrai tikiu, kad savo idėjas reikia bent pabandyti įgyvendinti (Tomas Edisonas lemputę išrado po dešimčių tūkstančių nesėkmingų bandymų). Gražu, kai gali sau leisti dirbti vardan idėjos.

Savo tinklaraščio straipsnio spektrą praplėsiu ir įrangos apžvalgomis, nes dėka tokių įmonių kaip Bitė blogeriai gauna šansą išbandyti įvairiausias naujoves ir vieni pirmųjų suformuoti nuomonę apie juos žiniasklaidoje internete. Pirmasis įrenginys pasiekęs mano rankas - BlackBerry Curve 8320 išmanusis telefonas. Su šiuo įrenginiu bendrausiu iki balandžio pabaigos, o visas įspūdžiais pasidalinsiu su jumis - tinklaraštį rašau ne dėl pragyvenimo, todėl tikrai nerašysiu užsakomųjų straipsnių ir čia bus talpinamas tik subjektyvus mano potyris.

Dydis nustebino, nes nuotraukose jis atrodo gana didelis ir panašus į delninį kompiuterį. Ištraukęs jį iš dėžutės likau priblokštas jo mažumo - telefonas vos kiek didesnis už standartinį mobilųjį telefoną, be to yra labai plonas ir lengvas (111 g). Be to, telefono šonai padengti kieta guma, todėl šis gana mažas įrenginys puikiai „guli“ delne ir juo puikiausiai galima dirbti viena ranka. Komplekte pateikiamas ir tvirtas odinis dėklas, todėl galite visai nepergyventi dėl ekrano ar korpuso subraižymo.

Klaviatūra padaryta gana apgalvotai, nors klavišai galėtų būti ir didesni. Kadangi klaviatūra yra QWERTY tipo, tai vienoje mygtukų eilėje sutalpinti net 10 klavišų, kurie yra tikrai smulkūs. Tačiau su klaviatūra dirbti patogu - įpratus, klavišai lengvai jaučiami piršto pagalvėle ir juos spaudžiant klaidų nepasitaiko (daugelis galvoja, kad maži klavišai neleidžia patogiai dirbti). Dirbant tamsesnėje aplinkoje visa klaviatūra automatiškai apšviečiama, todėl šiuo įrenginiu galima naudotis visose aplinkose.

Valdymas sukoncentruotas ties „rutuliuku“. Daugelis mobiliųjų telefonų turi keturių krypčių svirtelę (angl. joystick), o BlackBerry turi tiesiog rutuliuką, kurio veikimo principas panašus kaip senesnių kompiuterinių pelių. Rutuliukias neribotai sukiojasi į visas puses, o jį paspaudus įvykdomas pasirinktas veiksmas. Po kelių bandymų jaučiasi, kad toks sprendimas yra tikrai patogesnis už mums įprastą svirtelę - įpratus juo dirbama žymiai tiksliau, nes po ekraną judama tik tiek, kiek judinamas pirštas, kai svirtelę nusvėrus žemyn vaizdas be galo stumiamas į apačią.

Ekranas didelis ir kokybiškas. Kadangi telefonas turi ir GPS imtuvą bei integruotą kamerą, tai ekrano kokybė tikrai svarbi, nes kitu atveju darbas su grafiniais duomenimis taptų problematiškas. Ekrano šviesumo pakanka darbui lauke, jis patogus skaityti net važiuojant automobiliu - telefonas dinamiškai keičia ekrano šviesumą atsižvelgdamas į aplinkos apšviestumą.

Pašto funkcija tikrai apgalvota ir pilnai integruota į telefoną. Pirmą kartą įjungus telefoną užtenka pasinaudoti konfigūravimo vedliu ir paštas jau paruoštas darbui. Nors naudojuosi Google Apps pagrindu veikiančiu paštu, kurio pašto serveris skiriasi nuo pašto domeno, tačiau man užteko įvesti tik elektroninio pašto adresą bei slaptažodį, o viskuo kitu pasirūpino Bitės(?) serveriai. Labiausiai man nepatiko tai, kad laiškai rodomi tik teksto režimu, taigi ne visi laiškai matomi patogiau, be to, kartais laiškai atsiunčiami be lietuviškų simbolių.

Papildomų programų gausa tikrai sužavėjo: Google Talk, Yahoo Messenger, žemėlapiai, media grotuvas ir t.t. (tokių funkcijų kaip kalendorius, žadintuvas, užrašinė ir pan. net neminiu). Mano telefone nuolatos veikia Google Talk, todėl dabar aš tapau dar lengviau pasiekiamas ir trumpais dialogais su kolegomis galiu apsikeisti beveik bet kada. Kadangi su telefonu pridėtos ir ausinės tai nieko nelaukęs išbandžiau ir media grotuvą. Jis nepasižymi jokiomis įspūdingomis funkcijomis, tačiau kaip ir kiekviena BlackBerry programa gali veikti foniniu režimu, todėl besiklausant muzikos galiu lengvai naudotis telefonu.

Kaina tikrai nenudžiugino, nes pats paprasčiausias planas kainuoja 100 Lt per mėnesį, be to į šią kaina neįskaičiuota pokalbių ir trumpųjų žinučių kaina, todėl išlaidos mėnesiniam mokesčiui gali nesunkiai siekti 150 Lt (telefonas Bitės salone kainuoja 1399 Lt). Vieniems tai gali pasirodyti įkandama kaina, tačiau mano manymu tokias lėšas telefonui gali skirti tik verslininkai, nes kitiems labai abejoju ar atsipirks 100 Lt išleidžiamas el. pašto patogumams.

Apibrėžiant viską, ką pavyko patirti naudojant šį telefoną, - šis BlackBerry modelis tikrai puikiai dirba kasdieniniam darbui, neužima daug vietos kišenėje (man maloniausiai guli vidinėje švarko kišenėje) ir turi be galo daug papildomų funkcijų įvairioms gyvenimo situacijoms, tačiau jo kaina tikrai nežavi. Daugiau pastebėjimų skaitykite tolesniuose įrašuose, nes šiame pateikiau tik tai, ką spėjau pastebėti per pirmąją naudojimo dieną - pabandysiu atrasti rimtų šio telefonų trūkumų, duosiu šį telefoną įvertinti draugams ir atsakysiu į klausimą “Ar pirkčiau sau BlackBerry?”.

Labai labai seniai žmonės pradėjo gyventi bendruomenėms tam, kad bet kokias užduotis jie galėtų atlikti kartu vedami komandinio darbo. Kompiuterių pasaulyje yra daugybė bendruomenių: blogeriai, kompiuterių spartintojai, programuotojai ir t.t. Blender - tai viena geriausių geriausia nemokamų atvirojo kodo 3D programų, tačiau dar geresnė yra jos bendruomenė ir žmonės dirbantys su šia programa. Nors aš pats nesu su ja susijęs, nes grafika, o tuo labiau 3D modeliavimu, nesidomiu, tačiau mane be galo įkvėpė keli projektai, kuriuos atliko Blender vartotojai ir požiūris, su kuriuo jie žvelgia į atvirojo kodo įrankius.

2005 metais buvo suformuota Orange komanda, kurios tikslas buvo sukurti pirmąjį atvirojo kodo įrankiais sukurtą filmą - „Elephants Dream“. Kadangi „Elephants Dream“ kūrėjų tikslas buvo parodyti atvirojo kodo įrankių galią, tai jų kurtas filmas buvo labai kokybiškas ir grafiškai įspūdingas bei itin subtilus ir mistiškas. Pasižiūrėkite jį ir įvertinkite patys, nes filmo turinys labai dėkingas interpretacijoms - kas tie žmonės, kur jie ir ką visa tai reiškia? Negirdėjau, kad ji būtų laimėjęs nors vieną apdovanojimą, tačiau internete jis itin greitai paplito ir visi besidomintys kompiuteriais netruko jį įvertinti.

Turbūt daugelis žino tokius filmus kaip IceAge ar Shrek, tačiau juos kūrė kino kompanijos: daugybė dizainerių, modeliuotojų, animatorių ir t.t. Orange komandą sudarė tik 7 žmonės. Filmo sukūrimas nebūtų įmanomas be lėšų, todėl dar prieš pradedant kurti filmą pusė reikalingų lėšų buvo surinkta iš išankstinių DVD užsakymų, kurių didžiąją dalį sudarė bendruomenės narių užsakymai. Kita dalis atėjo iš įvairių fondų ir rėmėjų ir filmo kūrimo darbai prasidėjo - komanda apsigyveno kartu ir neišsiskyrė tol, kol filmas nebuvo baigtas.

Sukurti filmą reikia scenarijaus, aktorių ir gero operatoriaus, tačiau norint sukurti kompiuterinį-animacinį filmą reikia ir geros programinės įrangos. Kadangi komandos tikslas buvo sukurti filmą naudojantis vien tik atvirojo kodo įrankiais, tai teko atsisakyti tokių įrankių kaip Maya ir pasikliauti nemokamomis alternatyvomis: Linux, Gimp, Blender ir pan. Šio tikslo kūrėjai atkakliai laikėsi ir 8 mėnesius trukusio kūrimo metu komerciniai įrankiai buvo panaudoti vos du kartus: Reaktor programa garsui modeliuoti ir Mac OS sistema galutiniam filmo generavimui.

YouTube lobyne yra serija filmukų apie patį filmo gaminimo procesą - rekomenduoju pasižiūrėti. Įdomu tai, kaip vyko pats kūrimo procesas - nors projekte dalyvavo 7 žmonės, tačiau bendruomenė niekada neliko nuošalyje. Savanoriai kūrė tekstūras ir modelius, tobulino Blender ir kitus įrankius ir t.t. „Elephants Dream“ kūrimo metu pati Blender programa keitėsi taip, kad ji būtų tinkama filmų gamybai, o viso to variklis buvo bendruomenė ir jos įnašas.

„Elephants Dream“ filmą esu žiūrėjęs jau daugybę kartų, bet be įspūdingo grafinio reginio daugiau nieko ir neišvydau. Dėl tokių kaip aš Blender bendruomenėje susikūrė jau antrasis projektas pavadinimu Peach. Jų kuriamas filmas „Big Buck Bunny“ yra visiškai priešingas mistiškajam „Elephants Dream“ - tai toks pats trumpas, tačiau be galo linksmas ir spalvingas filmukas apie didžiulio triušio gyvenimą su trimis piktadariais. Projekto bloge yra kalnas informacijos apie tai, kaip vyko darbai ir kaip iš piešinių ant sienos gimė patrauklus filmas.

Šių metų Balandžio 10 dieną įvyko „Big Buck Bunny“ premjera kino teatre, tačiau iki filmo pasirodymo internete reikės dar šiek tiek palaukti - filmo kūrėjai vis dar vykdo atitinkamus pasirengimo procesus, nes pasirodžius „Elephants Dream“ serveriai neatlaikė apkrovos ir daugybės norinčiųjų antplūdžio. Net neabejoju, kad reginys bus dar įspūdingesnis, o kol kas galime tenkintis tik trailer’iu, nes jokia kita informacija apie filmo turinį vis dar nėra prieinama.

Tokie projektai kaip Peach ir Orange užčiaupia visus tuos (pvz.: mane), kurie teigia, jog atvirasis kodas asocijuojasi su žema kokybe ir prastais produktais. Nors tai nekomerciniai filmai ir galbūt jiems trūksta geresnio scenarijaus ar pačios filmo idėjos, bet tai, kaip gimsta šie filmai, yra tiesiog nepakartojama. Lietuvoje kol kas neteko girdėti panašių įvykių, tačiau naiviai tikiuosi, kad netolimoje ateityje ir čia sulauksime įdomių bendruomeninių projektų. Ką kuriame?

Internetą daro žmonės, todėl jame atsitinka įvairiausių nutikimų. Google.com, amazon.com, flickr.com sėkmės istorijos yra tikrai įdomios ir daugeliui žinomos, tačiau kaip su Lietuvos svetainėmis? Aš nesu skaitęs nei vienos ir kažkodėl abejoju ar daug galima tokių rasti, todėl nusprendžiau pasidalinti svetainės eKūryba.com įsikūrimo, gyvavimo ir „kariavimo“ istorija. Niekas nesumeluota, turbūt dar daugeliui negirdėta ir išsamu - gero skaitymo!

Du faktai

2001 metais Lietuvoje įsikūrė pirmoji kūrybos svetainė skirta rašantiems ir kūryba besidomintiems žmonėms - rašyk.lt. Svetainės įkūrėju laikomas Vidmantas Nuolaida.

Internete visada buvo ir bus žmonės, kurie mano, kad gali padaryti geriau ir patraukliau vartotojui, todėl 2005 metais duris atveria antroji kūrybos svetainė - eKūryba.com.

Pradžia

Viskas būtų gerai, jei eKūryba nebūtų gimusi iš pykčio ar net pagiežos. Esminis asmuo šioje melodramoje - Ixaon. Taip, tai tas žmogus kuris sugalvojo įkurti eKūrybą, kaip “laisvą, demokratišką ir t.t.” svetainę, kuri būtų geresnė nei rašyk.lt. Ixaon buvo įžeistas rašyk.lt tvarkos, svetainės funkcionalumo ir požiūrio į kūrėjus, todėl nusprendė, kad jo ideologija daugeliui pasirodys priimtinesnė. Viskas būtų gerai, jei Ixaon būtų mokėjęs programuoti, tačiau jis to nemokėjo ir 2004 metais aš buvau pasamdymas sukurti pirmąją eKūrybos versiją. Veiksmas vyko 2004 metų pabaigoje, kai man tebuvo vos 15 metų, o aš tada dar visiškai nemokėjau programuoti - atsitiktinumas, kad aš buvau pasamdytas.

Kaip aš suprogramavau eKūrybą istorija nutyli, tačiau naujasis projektas sėkmingai startavo ir kova dėl šlovės su rašyk.lt prasidėjo. Nebūtų menininkai keisti žmonės, jei neprisigalvotų visokiausių „nesąmonių“ - eKūryba ir rašyk.lt kovojo žodžiais, o ne darbais. eKūrybos nariai „varė“ ant rašyk.lt, rašyk.lt neliko skolingi - tokie žaidimai vyksta jau 3 metus. Nesunku atspėti, kad projektas kuriamas visiškai svetainių kūrime nenusimanančių žmonių veikė labai prastai ir tikslas būti geriausiais taip ir niekada nebuvo ranka pasiekiamas - daug buvo šnekų, bet darbų taip ir nesimatė.

Ponas Vidmantas

Didžiausias eKūrybos priešas visada buvo, yra ir bus Vidmantas aka nuo. Įdomu yra tai, kad Vidmantas iš esmės nieko blogo nedarė: kartkartėmis savo tinklaraštyje pacituodavo keletą Ixaon minčių, užsiregistruodavo eKūryboje, kur buvo iš kart blokuojamas, ir pan. Tačiau Ixaon kaip tikras diktatorius gerai visiems eKūrybos nariams įskiepijo - Vidmantas yra blogis, prieš jį reikia kovoti. „Kova“ prieš Vidmantą buvo įsivaizduojama kaip kova prieš rašyk.lt, todėl kiekvienas Vidmanto veiksmas buvo sekamas, analizuojamas ir apsvarstomas - Ixaon sugebėjo Vidmantą padaryti eKūrybos priešu.

Nors aš jau nebeesu eKūrybos narys, tačiau net neabejoju, kad iki šiol šie žmonės Vidmantą laiko didžiausiu blogiu ir visais įmanomais būdais bando aplenkti rašyk.lt. Rašyk.lt atsiradus vartotojų apklausoms (balsavimams) eKūrybiečiai pradėjo rašyk.lt kaltinti „plagijavimu“ ir be galo didžiavosi, kad jie pirmieji panaudojo apklausų funkciją. Iš dalies negražu iš mano pusės atvirai juoktis iš eKūrybos, nes daugybę metų mes dirbome kartu, tačiau pats faktas, kad didžioji dalis žmonių net nebuvo matę Vidmanto ir vis kažką kūrė, parodo kokia apgailėtina ši kova tarp svetainių.

Ixaon už borto

Turbūt verta paminėti ir keletą absurdiškų istorijos momentų. Turbūt svarbiausias - Ixaon išmetimas iš eKūrybos jau be pradedančio skęsti laivo. Skęsti eKūryba pradėjo dėl to, kad Ixaon vis stipriau ir ryškiau imdavosi diktatoriaus vaidmens - vartotojų blokavimai be aiškios priežasties, cenzūra ir t.t. Prieš metus visą administraciją taip supykdė Ixaon veiksmai ir požiūris į svetainę, kad sukaupę visas jėgas jie išdrįso užblokuoti idėjinį eKūrybos vadą. Deja, Ixaon nesutiko keletą mėnesių pailsėti nuo eKūrybos ir pareikalavo būti ištrintas iš eKūrybos. Moderatoriai jo norą išpildė ir eKūryba liko be seno-gero vado, tačiau čia linksmybės tik prasideda.

Likę be Ixaon eKūrybiečiai pradėjo bijoti teismų(!!!) ir Ixaon pykčio protrūkių (Ixaon: „Tikiuosi, turite gerus advokatus ir dar geresnę asmens apsaugą.“), todėl buvo nuspręsta, kad eKūrybos vardo reikia atsisakyti ir taip nubraukti visus saitus su Ixaon. 2007 metų balandžio mėnesį eKūryba tapo ŽaliaŽolė.lt. Pavadinimo prasmės šį kartą neanalizuosiu, tačiau tada dėl jo kilo viena didžiausių nepasitenkinimo bangų, kuri turbūt tęsiasi iki šiol. Ixaon tikriausiai tyliai verkė, todėl pareikalavo gražinti jo „projektą“ teisėtam savininkui - jam, o jo laiškas atrodė taip (kalba netaisyta):

Krasutymasis - neracionalus ir niekam nenaudingas. Man nereikia tuščio hostingo ir vardo, autoriams nereikia migracijų ir visiems kartu nereikia dubliavimo bei potencialios trinties “ach tai jūs iš mūsų nukopijavote”. Toks mano požiūris.

Mano nuomone, įmanomi du sprendimo variantai:

Pirmas variantas: domeno valdymo duomenys po kurio laiko perduodami Juozui. Formaliai jį valdyt gali bet kas, realiai Juozas turės prisijungimą.

Sąlygos labai paprastos: aš grįžtu į ekurybą diktatoriaus teisėmis. Tai yra - man atstatomos visos teisės ir privilegijos, kurios buvo iki “atostogų”. neriboti įgaliojimai man suteikiami 8 metams, po to lai autoriai sprendžia ar aš vertas jų pasitikėjimo, ar ne. Jeigu ne -susikrausiu daiktus ir išeisiu. Antra sąlyga - aurimo, melisos, ramunės, trumpų_kojų pasitraukimas iš svetainės. Su šiais piliečiais bendro darbo vistiek nebus: nei jie galės su manim dirbti, anei aš su jais.

Antras variantas: domeno valdymo duomenys perduodami Juozui mainais į tam tikrą materialinę kompensaciją. Domeno “ekuryba.com” rinkos kaina - mažiausia, kaip mane patikino žinantys žmonės - yra 10.000 litų.

Sąlygos labai paprastos: sumokate pinigus, perrašau bet kam (tam, ką nurodysite) domeną ir po 2 mėnesių domenas Jūsų. Darot ką norit.

Aišku, įmanomas ir variantas Nr.3 - totalinis apsipykimas, migravimas ir visiška makalybė, bet jis niekam nereikalingas ir maža to - žalingas visiems be išimties.

Dėl tų dviejų mėnesių - galiu klysti, tačiau berods, domeno perdavimass tiek trunka. Jei ne -sorry, tikrai nesu suinteresuotas meluoti.

Tokie mano pasiūlymai. Jei yra realus noras derėtis - galima derėtis. Jei iš ramunių-melisų-aurimų pusės yra noras nusileisti - ir aš galiu nusileisti. Tačiau tam reikia noro su manimi derėtis kaip lygus su lygiu, nevartojant ultimatumų.

Renesansas

Žinoma, niekas su Ixaon nesiderėjo ir nieko jam negražino, tačiau eKūrybos domenas buvo paliktas likimo valiai ir dabar jis priklauso velniai žino kam. ŽaliaŽolė.lt pradėjo stipriai stengtis susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą ir toliau tęsti kovą su amžinu priešu - rašyk.lt. Atsinaujino dizainas, svetainės šūkiai, komanda ir t.t. - projektas ir vėl įgavo pagreitį, administracija ir vėl jautė malonumą dirbti ir projektas toliau sėkmingai tęsė savo veiklą.

Sekantis žingsnis buvo veiklos įteisinimas ir asociacijos įkūrimas (rašyk.lt - KitoKs). Nors nepelno siekianti asociacija buvo bandoma suformuoti dar Ixaon laikas, tačiau dėl Ixaon neveiksnumo ji taip niekad ir nepasirodė. Pasikeitus valdžiai žmonės rimtai pradėjo rūpintis asociacijos reikalais ir neilgai trukus buvo įkurta Vėjuotų kūrybos draugija. Nebūtų menininkai, jei nesugebėtų sukelti problemų paprasčiausiose vietose - valdžia susipyko ir asociacija atsiskyrė nuo svetainės. Praėjus kuriam laikui nauja asociacija visgi buvo įkurta ir dabar sėkmingai gyvuoja.

Išvados

Nežinau ar ką praleidau, bet tokia yra 3 metų trukmės eKūrybos istorija su pačiais įdomiausias faktais. Dirbti prie internetinio projekto kartu su menininkais yra nepakartojamas pojūtis ir patirtis, nes elementarūs dalykai virsta problemomis, o pykčiai tarp žmonių tampa kasdieniniu reiškiniu. Turbūt vos vienas kitas iš jūsų esate girdėjęs apie šias svetaines ir tuo labiau - apie jų santykius. Tikiuosi jums patiko, bet ar esate girdėję panašių istorijų Lietuvoje?

Visai neseniai Gytis tinklaraštyje „Žmogus turintis ką pasakyti“ pristatė savo mintis apie knygų skaitymą. Svarbiausias jo rašinio sakinys man pasirodė šis - “Jei žmogus nenori, tai ir neskaito”. Šiandien jums papasakosiu ne tik apie knygų skaitymą, tačiau ir mano požiūrį į lietuvių kalbą kaip pamoką ir kodėl aš esu jos didžiausias „priešas“ - turbūt ne veltui rašau apie matematiką ar programavimą.

Vis dar mokausi mokykloje, tačiau jau nebe pamenu kada paskutinį kartą skaičiau knygą - turbūt vėliausiai prieš keletą mėnesių. Parašęs šį sakinį jaučiuosi šiek tiek kvailai, nes netgi pats žinau, kad knygos yra geras dalykas ir jų skaitymas labai praturtina žmogaus mintis. Tačiau tam yra šioks toks paaiškinimas. Kas su manimi mokosi mokykloje, be abejo žino, kad man lietuvių kalba yra „priešas numeris vienas“. Vien jau faktas, kad anglų kalbos bandomąjį egzaminą parašiau žymiai geriau nei lietuvių, tik įrodo, kad lietuvių kalba tikrai nėra mano mėgstamiausia pamoka. Nekartą lietuvių kalbos pamokas praleisdavome valgykloje su draugais, nes iš esmės bet kokia kita veikla man atrodo žymiai įdomesnė nei lietuvių kalbos pamokos. Net ir tada, kai nueinu į pamoką, tai atsėdžiu iškenčiu tas 45 min. ir nuskambėjus skambučiui pajaučiu didelį palengvėjimą. Realinis profilis pasirinktas 11-oje klasėje labai puikiai apibūdina mano požiūrį į lietuvių kalbą.

Lietuvių kalbos pamokoms dažniausiai kas savaitę reikia perskaityti bent po vieną knygą, bet tai pas mus daro labai retas. Žinoma, mokausi ne gimnazijoje ar prestižinėje mokykloje tai tikriausiai ir žmonių poreikiai yra visai kitokie, tačiau mes visi labai šauniai išsisukame ir be knygų skaitymo. Labai dažnoje situacijoje nuomonę apie knygą galima susidaryti jau per pirmą jos nagrinėjimo valandą, nes beveik visada knyga turi tik keletą mokykliniam lygiui svarbių bruožų, o norint juos atrasti visiškai nebūtina skaityti visos knygos. Kartais būna riesta, nes neperskaičius knygos dorai dalyvauti jos nagrinėjimo diskusijoje būna sudėtinga, tačiau kadangi šansas, kad tave pakvies, yra lygus 1/N, kur N - mokinių skaičius klasėje, tai net ir neskaičius knygos galima labai paprastai išvengti dvejeto. Galima būtų bijoti artėjančio lietuvių kalbos brandos egzamino, tačiau realiai nelabai matau priežastis nervintis - rašant rašinį užtenka remtis vos vienu lietuvių rašytoju, todėl visiškai nebijau pritrūkti argumentų.

Įdomiausia yra tai, kad yra du projektai, kurie mano situacija daro logiškai nesuvokiama. Pirmasis - tai ŽaliaŽolė.lt (rašyk.lt mažesnė versija, tačiau vien jau šių projektų santykiai verti atskiro įrašo). Nevertinsiu šio projekto gerumo ir prasmės, nes jau praėjo kelios savaitės nuo to, kai aš suradau mane pavaduojantį sistemos administratorių. Šis projektas įdomus tuo, kad jo veikla yra sukoncentruota ties savo kūrybos dalinimusi ir kitų kūrybos vertinimu. Man jau kuris laikas galvoje kirbėjo klausimas „Ką aš čia veikiu?“, tačiau padoraus atsakymo taip ir neradau - poezijos niekada gyvenime nerašiau, kitų kūrinių neskaitau, o lietuvių kalbos pamokas praleidžiu labai dažnai. Keletą kartų esu dalyvavęs šio projekto rengiamuose poezijos skaitymuose, knygų pristatymuose, bet taip ir nesupratau ką aš ten veikiu. Turbūt nesunku atspėti, kad tarp menininkų iškentęs daugiau nei 3 metus šiandien aš ten jau net nebekišu nosies.

Kelių savaičių bėgyje atidarome savo knygyną ir aš iš dalies tampu knygų prekeiviu. Nelogiškumo viršūnė, nes koks iš manęs knygų pardavėjas, kuris pats neskaito knygų (skaityti čia). Labai gerai, kad mūsų įmonėje dirba net 4 knygomis labai besidomintys žmonės, tai mano neišmanymas nelabai kam ir betrukdo, tačiau pats faktas, kad užsiimu tokia veikla atrodo gana įdomiai. Ne taip, kaip su ŽaliaŽolė.lt projektu, kuriamo knygyno mesti niekada neplanuoju, nes tai bus toks projektas, kuris labai tikėtina, kad paklos pamatus mano finansiniam stabilumui. Visiems skaitytojams norėčiau dar ir pareklamuoti šį jau greitai pasirodantį projektą - knygos geriausiomis kainomis, labai didelis pasirinkimas, papildomos funkcijos ir t.t. Nemoku rašyti agitacijų ar propagandinio tipo rašinėlių, todėl labai daug ir neišsiplėsiu, bet faktas tas, kad tai bus tikrai labai geras knygynas. (Ne, aš nuolaidų neteikiu)

Viską tenka užbaigti tuo, kad viena iš tinklaraščio rašymo priežasčių buvo noras išmokti rašyti geriau, sklandžiau ir vaizdingiau. Rezultatai kol kas vargiai jaučiami, bet aš pats jaučiu, kad rašydamas rašinį aš jaučiuosi žymiai stipriau ir reikalaujama 500 žodžių riba jau gana lengvai pasiekiama. Galbūt pasirinktas straipsnio pavadinimas atrodo šiek tiek per drastiškas, bet nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jei kas nors man duotų pasirinkimą, tai jau seniai nelankyčiau lietuvių kalbos pamokų. Degraduočiau greičiau nei reikėtų, bet galėčiau laiką skirti tam, kas mane domina. Kokių pamokų jūs vengiate/vengėte?

Prieš kurį laiką rašiau apie tai, kaip Ubuntu sistemoje pasidaryti virtualią Windows sistemą. Nuo to laiko ją naudojau jau daugybę kartų, taigi jei jūs dar neišdrįstate jos išbandyti, tai šį kartą parodysiu kokius didžiausius virtualizacijos pliusus aš radau ir kodėl jau beveik iki galo atsisakiau noro mesti Linux. Išties ir vėl prisiminiau tą mielą jausmą ir džiaugsmą susitvarkyti Linux taip, kaip tau patinka, o tas funkcionalumas ir „lengvumas“, kurį man duoda Linux, tiesiog užburia. Tačiau užteks apie mano nuokrypius ir grįžtame prie virtualizacijos.

Pradėsiu nuo to, kad virtualioje sistemoje įdiegiau šį paketą - be jo nešiojamojo kompiuterio pelė veikė labai netiksliai. Be to, virtualioje sistemoje klaviatūros išdėstymas buvo labai netvarkingas (nesutapo beveik nei vienas klavišas), taigi sprendimo ieškojimas nuvedė iki to, kad įdiegiau pačią naujausią versiją iš kūrėjų puslapio - problema dingo. Tingėjau aiškintis tikslesnę problemos priežastį, tačiau kiek pavyko išsiaiškinti - VirtualBox dirba su klaviatūra ne tiesiogiai (nieko keisto), todėl vis išlenda klaviatūros modelių, kurie ne teisingai emuliuojami. Šios dvi problemos buvo gana lengvai pašalintos, taigi jei kyla problemų, tai pirmiausia įsitikinkite tuo, kad naudojate naujausią versiją ir nepamirškite aplankyti klaidų puslapio.

Dažnas galvoja, kad virtualizuotos sistemos yra lėtos. Tokie žmonės klysta ir klysta labai smarkiai. Kompiuterių testams visada naudoju CrystalMark įrankį, nes jis nemokamas ir veikia gana šauniai. Gaila, kad neatsimenu savo kompiuterio rezultatų kai Windows sistema dar veikė be virtualizacijos, tačiau virtualios sistemos greitis mane tiesiog pribloškė: HDD skaitymo greitis - 80 mb/s, RAM skaitymo greitis - 4 Gb/s ir t.t. Be abejo, kad vaizdo plokštės testas buvo apgailėtinas, tačiau visa pagrindinė sistemos dalis veikė labai sparčiai ir netgi žymiai greičiau nei tikėjausi. O ką jau kalbėti apie tai, kad jos greitis buvo didesnis už mano brolio stacionarų kompiuterį. Išvada paprasta - grafikos plokštės nereikalaujantiems darbams virtuali sistema yra tiesiog puikus pasirinkimas.

Virtuali sistema yra ir patogi naudoti. Jau rašiau apie tai, kad įdiegti VirtualBox yra juokų darbas, o tolesnis mano patyrimas dar ir įrodė, kad dabar su ja yra ir be galo patogus. Man labai patiko tai, kad tai, ką kopijuoju Linux sistemoje, galiu pasiekti ir iš Windows, todėl kai reikia išbandyti kokią nors svetainę, tai nereikia galvoti kaip persikelti adresą, o tiesiog paimi ir nusikopijuoji. Be to, kadangi naudojami diskai yra virtualūs, tai tikrojoje sistemoje jie yra pasiekiami kaip paprastos rinkmenos, todėl juos galite laisvai kopijuoti ar net dalintis su draugais - sistema vistiek veiks (tikėtina). Patogu ir tai, kad virtualią sistemą galima suspenduoti - paspaudžiame „Pause“ ir sistema užmiega, tačiau užmiega taip, kad virtuali sistema apie tai nežino ir ją iš naujo paleidus jos būsena pratęsiama.

Virtuali sistema yra gėris. Virtuali sistema yra patogi. Virtuali sistema puikiai tinka darbui. Ko dar reikia? Man nieko, todėl puikiai ja naudojausi ir jau beveik spėjau pamiršti savo „kreivas“ mintis ir norą mesti Linux. Norėjau Windows ir jų teikiamų savybių, tačiau bijojau atsisakyti Linux - dabar viską turiu vienoje vietoje. Šaunu!

Balandžio 6 d. yra oficiali Juozo gimtadienio diena. Šiandien jam sukanka 19 metų.