Juozas Kaziukėnas blogas

IELTS (International English Language testing system) yra tarptautinis anglų kalbos egzaminas, kuris yra beveik visada privalomas stojant į Australijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Kanados ir kitus universitetus, bei skirtas parodyti jūsų anglų kalbos lygį akademiniame arba bendrajame kontekste. Kadangi pats neseniai laikiau šį egzaminą, tai pasidalinsiu patarimais ir mintimis apie egzaminą, bei, be abejo, pasigirsiu savo pasiekimais. Šiame įraše pabandysiu sutalpinti tiek bendrąją informaciją, tiek savo nuomonę, todėl jį perskyriau į dvi dalis - oficialąją ir subjektyviąją.

Egzaminas

IELTS egzaminus Lietuvoje vykdo „Britų taryba“ (angl. British council). Registracija į patį egzaminą yra gana paprasta - užtenka paso, dviejų fotografijų ir 440 Lt apmokėjimo. Egzaminai vyksta apytikriai kartą per mėnesį, o tikslios egzaminų datos pateikiamos „Britų tarybos“ svetainėje. Kadangi šis egzaminas yra gana populiarus, tai vertėtų paskubėti ir registracijos nenukelti į paskutinę dieną, nes labai dažnai maksimalus žmonių skaičius pasiekiamas žymiai anksčiau nei baigiasi registracija. Registracija į artimiausią egzaminą vyksta iki kovo vidurio, tačiau jau šiandien laisvų vietų nebelikę - nepražiopsokite! Likus iki egzamino keletui dienų elektroniniu paštu gausite pranešimą apie konkrečią egzamino vietą, jūsų asmeninį kalbėjimo laiką ir kitą detalią informaciją.

Užsiregistravus egzaminui (tai atliekame „Britų taryboje“, Jogailos 4, Vilniuje) jūs turėsite teisę pasiskolinti pasiruošimo knygų ir testų, kuriuos pasiimti tikrai rekomenduoju - IELTS egzaminas yra gana specifinis ir iš anksto nepabandžius užduočių, gerų rezultatų pasiekti bus beveik neįmanoma. Egzaminą sudaro keturios dalys - kalbėjimas, klausymas, rašymas ir skaitymas. Lietuviams sunkiausias yra kalbėjimas ir rašymas, o kitos dvi užduotys atliekamos gana nesunkiai. Kadangi šis egzaminas orientuojasi į gebėjimą naudotis kalba, o ne į aklą jos vartojimą, tai pernelyg nepergyvenkite dėl klaidų ar nusišnekėjimų - svarbiausia, kad visa tai būtų atliekama sklandžiai ir suprantamai. Visas egzaminas vykdomas tik anglų kalba, todėl pasiruoškite įdėmiai klausytis ir nepasimeskite.

Egzamino rezultatai žinomi po 14 dienų nuo testo ir iš kart išsiunčiami jums ir pasirinktoms įstaigoms registruotu laišku. Žinoma galite pasirinkti, kad sertifikatą atsiimsite „Britų taryboje“. Sertifikate pažymimi keturių sričių rezultatai ir galutinis rezultatas (vidurkis). Be to, pateikiama informacija apie jus (vardas pavardė, gimimo data, nuotrauka ir t.t.), egzamino laikymo dieną ir informacija kitiems, kaip jie gali patikrinti šio sertifikato autentiškumą internete. Gautas sertifikatas galioja dvejus metus.

Rezultatai

Egzaminui ruošiausi tikrai ne daug, nes sulaukęs mane tenkinančio ir džiuginančio pasiūlymo iš Edinburgo universiteto, sužinojau, kad man šis egzaminas yra nereikalingas. Kadangi egzamino atsisakyti negalima, tai teko jį visgi laikyti. Keletą kartų pasiėmiau mokymosi medžiagos ir gana drąsiai nužingsniavau į egzaminą.

Pirmoji mano dalis buvo kalbėjimas, kuris pasirodė netgi visai kitoks negu tikėjausi - egzaminatorė buvo tikra anglė, o visas kalbėjimo egzaminas vyko kaip pokalbis restorane. Kalbėjome gyvenimiškomis temomis, juokavome ir net nustebau, kai egzaminas taip greitai baigėsi. Tai buvo tikrai lengviau negu tikėjausi. Kitą dieną buvo visos kitos egzamino dalys - nuo pačio ryto iki vidurdienio sėdėjome „Reval hotel“ viešbutyje, kuriame ir vyko egzaminas. Sunku ką nors papasakoti apie patį egzaminą - pirmą kartą viskas atrodė įdomu ir netgi keista. Turbūt patį didžiausią įspūdį paliko egzamino patalpa - „Reval hotel“ konferencijų salė. Nepaprastai įspūdingai atrodė 80 žmonių susodintų prie dviviečių stalų, kurie buvo sustatyti gana atokiai vienas nuo kito - pažvelgus į šoną galėjai išvysti gana tolokai besibaigiantį žmonių „bloką“. Keletas valandų ir egzaminas baigtas.

Dvi savaitės iki rezultatų paskelbimo buvo gana ramios, nes egzaminas per darbus tiesiog pasimiršo, tačiau rezultatų sulaukimas gana prailgo. Nors rezultatai buvo siunčiami registruotu paštu, bet jų siuntimas užtruko vos ne savaitę - tikrai nemažas laiko tarpas. „British council“ laikosi tokios politikos, kad egzamino rezultatai laikomi paslaptyje ir juos pateikia tik sertifikatų pavidalu. Nei telefonu, nei el. paštu rezultatų negausite, taigi teks tikėtis Lietuvos pašto spartumo. Keletas dienų tikrai prailgsta, nes noras kuo greičiau išvysti rezultatus yra tikrai didžiulis. Egzaminą laikiau vasario 13-14 dienomis, o šiandien, galų gale, sulaukiau atsakymo. Mano rezultatas - 7. Jums jis tikriausiai mažai ką sako, todėl pateikiu oficialų šio rezultato apibūdinimą:

7 Good User

Has operational command of the language, though with occasional inaccuracies, inappropriateness and misunderstandings in some situations. Generally handles complex language well and understands detailed reasoning.

Aš šiuo rezultatu esu be galo patenkintas, nes realiai net nesitikėjau tiek daug surinkti. Kadangi papildomai anglų kalbos niekada nesimokiau, egzaminui ruošiausi gana paviršutiniškai, tai man šis rezultatas yra tiesiog idealus - daugiau tikėtis būtų tiesiog naivu. 6 arba 6.5 reikalauja didžioji dalis universitetų, todėl mano 7-ukas yra tikrai solidus - jo man pakaktų įstoti į didžiąją dalį specialybių, nors apie anglų filologiją tikriausiai tektų pamiršti. 7 lietuviui yra daug.

Išvados

Išvados labai aiškios - šis egzaminas yra gana nestandartinis lietuviams, nes, priešingai nei valstybiniai egzaminai, reikalauja ne aklo kalimo, o gebėjimo informacija naudotis. Nors jis man ir buvo nereikalingas, bet įrodė, kad anglų kalbą moku ir labai didelių problemų mokantis angliškai neturėtų kilti. Labai tikiuosi, kad čia pateikta informacija bus naudinga būsimiems šio egzamino laikytojams, nes aš jau visą pasirengimo kelią praėjau todėl galiu pasidalinti informacija su kitais. Good luck!

Jei jums patinka atsikelti ryte 7 valandą, išsivalyti dantis, nuvažiuoti į darbą, 8 valandas kažką veikti, grįžti namo ir eiti miegoti, tai šis straipsnis tikriausiai jums nepatiks. Nesiūlau jo neskaityti, tačiau jame išsakiau savo itin subjektyvią nuomonę gyvenimo klausimu, o galbūt net pateikiau šiokį tokį receptą, kuriuo būtų galima vadovautis, o manasis požiūris toli nutolęs nuo rutinos ir monotonijos. Neretai po mano straipsnių susilaukiu komentarų, kad įrašų tonas dvelkia nuomonės primetinėjimu ir teisuolio vaidmens vaidinimu, tačiau jūs šiek tiek klystat. Klystat, nes aš tiesiog rašau savo nuomonę apie gyvenimą ir darbą IT ritmu, kurią tiesiog turėtų būti įdomu skaityti, o ne jos laikytis ar ja vadovautis - visgi subjektyvumas čia neišvengiamas, tačiau ir netrukdo. Mano požiūris į tinklaraščius - asmeninio požiūrio išsakymas į gyvenimiškus dalykus, o ne kas dieną rašomi visiškai nuobodūs ir pilki straipsniai.

Šiandien paliesiu man itin įdomią temą - sėkmę. Sėkmė yra subjektyvus (kiek gi galima šį žodį kartoti?) dalykas, tačiau kartu ir labai įdomus, bet tik tada jei žmogus sugeba į jį pažvelgti nestandartiniu, nuo buitiškumo atitolusiu, žvilgsniu. Nesikuklindamas pasakysiu, kad gyvenu įvairiapusišką, įdomų ir, svarbiausia, visiškai kontroliuojamą gyvenimą. Kontroliuojamu jį vadinu todėl, nes jau kelis metus diena iš dienos viską darau kaip noriu ir vadovaudamasis tik savo tikslais - kol kas tai gyvenimas yra tiesiog nuostabus. Nenoriu pernelyg naiviai svaičioti apie gyvenimo grožį ar jo įdomumą, nes visgi dažnas lietuvis to net nesupras dėl monotonijos perkreipto požiūrio, todėl apie sėkmę kalbėsiu daugiau abstrakčiais klausimais. Bet to, tai jau nebepirmas straipsnis parašytas savitu esė stiliumi, tačiau kuo toliau tuo labiau jaučiu, kad tai patinka skaitytojams ir šimtai straipsnių IT tema jau tiesiog įgrysę. Gero skaitymo ir linkiu atrasti bent krislą tiesos sau.

Mokykla ir vieta, kurioje jauni žmonės subręsta protiškai ir suformuoja (arba ne) savo tolesnį gyvenimą. Tačiau mokslas mokykloje yra tik 12 metų įžanga į kažką, į tolesnį gyvenimo kūrimą. Pažįstu vos keletą žmonių, kurie mokykloje „mokosi“. Galbūt mokausi ne ypač aukštus rezultatus rodančioje mokykloje, tačiau nemanau, kad situacija kitose mokyklose yra kita - visgi labai dažnas į mokyklą ateina tik prastumti laiko ar susitikti su draugais. Nebandysiu moralizuoti ir teigti, kad mokykloje būtina mokytis - mokykloje mokytis nėra būtina ir tai tikrai nenulems jūsų tolesnio gyvenimo. Tačiau tam galioja viena sąlyga - jei jūs savarankiškai mokysitės sritis, kurias jus numatote kaip reikalingas jūsų tolesniam gyvenimui. Pažįstu tikrai nemažai žmonių, kurie laisvalaikiu sportuoja, muzikuoja ar papildomai mokosi gamtos mokslus - visų jų tikslai bus lengviau pasiekiami vien tik dėl to, kad jie jų siekia. Ar įmanoma užlipti į kalną sėdint ant sofos? Vargu…

Žinoma, gyvenime figūruoja ir atsitiktinumo faktorius, tačiau mano manymu teisingai ir kryptingai dirbant ties norima sritimi galima išvengti atsitiktinumų ir sėkmę tiesiog susikurti. Labai dažnai visiems, o ypač tiems, kurie stropiai daro namų darbus, sakau, kad namų darbų darymas yra beveik bevertis darbas - mokslas lavina protą, tačiau juk gyvenime ne matematikos uždavinius reikės spręsti, o atlikti konkrečias, dažnai net unikalias užduotis. Mokytojai gali aiškinti, kad jei nesimokysite, tai jūsų niekas kitas nebelaukia tik valytojo darbas, tačiau tai yra tiesa tik iš dalies - laisvalaikiu domėkitės fotografija ir kasdien perskaitykite bent po vieną straipsnį ta tema - fotografo darbas jums taps ranka pasiekiamas. Be abejo, jūsų gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti ir visi tikslai gali žlugti vos užgimę, tačiau nemanykite, kad darbas mokykloje jums padės pasiekti sėkmę, nes tai tik išlavins jūsų bendrąjį supratimą, su kuriuo, beveik visada, jūs negalėsite atlikti jokios rimtesnės užduoties.

Aš savo laisvalaikiu labai daug mokausi informatikos, anglų kalbos, filosofijos ir man visiškai vienodai ką man aiškina mokytojai - istorijos pamokos ar biologijos kontroliniai man yra tiesiog bereikšmiai, nes jei ne mokykla, jau senai būčiau pasiekęs dar daugiau nei dabar. Žinoma, gauti 10-uką yra tiesiog miela širdžiai, tačiau ar vidurkis bus 9-yni ar jį pasikelsiu iki 9.5-ių yra visiškai nesvarbu - svarbu tai, kad aš ir ne vienas mano draugas jau dabar sudarome konkurenciją darbo rinkoje. Be abejo, toks mano požiūris atsirado iš išsiauginto ambicingumo ir kovingumo, tačiau kol kas manau, kad tai yra labai teisingas požiūris - mokykloje jaučiuosi laisvai, laisvalaikiu mokausi tai kas įdomu ir randu laiko darbui ir projektams. Jaunuoliai, namų darbai yra beverčiai ir nieko nereiškiantys jūsų besiformuojančiam gyvenimui. Nenoriu skatinti namų darbų nedarymo, tačiau aš juos darau tik tada, kai neturiu ką veikti, o ne visą kitą darau tada, kai lieka laiko nuo namų darbų - tai man yra labai svarbu.

Nenoriu supykdyti tų, kurie neturi nei hobio, nei mėgstamo užsiėmimo, nes pasitaiko atvejų, kai atrodytų tingus ar apatiškas žmogus pasieka išties daug, tačiau visgi labai dažnai labiau pasiseka tiems, kurie dirba, dirba ir dar kart dirba ties savo tikslais. Žmonės klysta, klysta tūkstančius kartų, bet klysta tik tie, kurie iš vis ką nors daro - sėdėk ramiai ir neturėsi galimybės klysti, nuliūsti, tačiau ar ką nors pasieksi? Nemanau… Labai dažnai žmonės dėl to su manimi nesutinka, nes elementariai bando pateisinti savo neveiksnumą, tačiau kaip parodė ne viena perskaityta biografija ir gyvenimo pavyzdžiai - daug pasiekia tie, kurie iš anksto žino ko nori. Be jokių abejonių pasitaiko atvejų, kai gyvenimas tiesiog iškrečia siurprizą, tačiau žymiai paprasčiau yra nepalikti siurprizams vietos - mano manymu gyvenimas yra toks, kokį jį susikuri.

Sunku pasakyti ar jus kuo nors įtikinau ar eilinį kartą iššauksiu aršų komentatorių puolimą - abu šie dalykai būtų teigiama reakciją į mano mintis, nes kuo jos labiau jus paveikia, tuo labiau jaučiu jų prasmingumą. Sėkmė yra subjektyvus gyvenimo parametras, kuris negali būti pamatuotas ar pasvertas. Sėkmė yra tai, kas daugelio laikoma atsitiktinumu, tačiau sėkmę, kaip gerą vyną, galima subrandinti. Subrandinti darbu, mokslu ir ambicingumu - visgi gyvenimas leidžia plačias improvizacijas, kurios visada jam suteikia savito grožio ir stimulo siekti dar daugiau. Gero savaitgalio ir puikaus pavasario!

„Įvaizdis dar ne viskas - troškulys yra viskas“, skelbė Sprite reklama. Šį kartą nekalbėsiu nei apie gėrimus, nei apie reklamą - šiandien kalbėsiu apie gerą ir blogą įvaizdį ir kokias problemas jie gali kelti. Įvaizdį nagrinėsiu autoriteto ir pagarbos požiūriu, nes mano manymu tai yra svarbiausios įvaizdžio dedamosios. Žinoma šis įrašas bus gana subjektyvus, nes remsiuosi daugiausia savo patirtimi, o kadangi dar niekada nebuvau neigiamo įvaizdžio barikadų pusėje, tai daugiausia ir rašysiu apie jį, nes nenoriu prisigalvoti nebūtų dalykų apie tai, kuo blogas įvaizdis ir autoriteto neturėjimas yra šaunus. Be to, vis labiau džiaugiuosi, kad pradedu liesti, ne vien IT temas, nes juk ne visiems tai rūpi ir kartais jau darosi nuobodu, kai visi dienos rašiniai apie vieną ir tą patį - kompiuterius.

Tapti autoritetingu žmogumi yra gana sudėtinga. Sudėtinga ne vien dėl to, kad autoritetas yra sunkiai išugdomas, o dėl to, kad autoritetas gali būti gana greitai nusmukdomas. Iš esmės, elementarus neigiamas įvykis gali sugriauti kitų teigiamą požiūrį į jūs ir susigrąžinti gerą vardą gali būti itin sunku. Tokia pati situacija ir su neigiamu įvaizdžiu arba autoriteto neturėjimu - pagerinti situaciją gali būti labai sunku, nes žmonės jau bus pripratę prie jūsų neigiamumo ir bet koks jūsų stengimasis elgtis geriau gali kelti tik įtarimą. Nors autoritetingi žmonės retai pasitaiko, tačiau nebūtina būti kitiems autoritetu - užtenka turėti elementarią kitų pagarbą (aka respect). Pagarba yra lengviau užsitarnaujama nei autoritetas, tačiau lengviau ir iššvaistoma, todėl pagarbos vertas žmogus nebūtinai visada išliks toks pats. Problema yra tame, kad dažniausiai žmonės yra tarpiniame variante - nei verti pagarbos, nei verti paniekos. Toks žmonių išsidėstymas yra gana natūralus, nes visgi didžiajai daliai žmonių socialinių parametrų galioja varpo struktūra - didžioji dalis žmonių susitelkia grafiko viduryje, o tik labai maža dalis yra grafiko kraštuose. Nors tai natūralu, bet tai yra blogai, nes retas žmogus yra kažkuo išsiskiriantis iš kitų - visi kiti yra grafiko viduryje ir juos galima vadinti tiesiog „pilka mase“. Juos vadiname „pilka mase“, nes jie neužsitarnauja kitų pagarbos, tačiau nėra ir pernelyg neigiami personažai, vadinasi jie tiesiog nedaro kitiems įtakos ir gyvena „sau“. Akivaizdu, kad patekti į grafiko kraštą nėra lengva, kaip nėra lengva ir turėti stiprų autoritetą.

Teigiama pagarbos ir autoriteto savybė - kitų žmonių pasitikėjimas. Dažnu atveju teigiamu laikomas žmogus ne visada elgiasi tinkamai, tačiau tai jam yra atleidžiama ir laikoma kaip juokavimas arba tiesiog nesusipratimas. Beveik visada „geras“ žmogus sau gali leisti daugiau, nei „blogiukas“, nes jis bus vistiek suprastas. Žinoma, nereikia persistengti ir pradėti piknaudžiauti savo geru įvaizdžiu, tačiau beveik visada kažkur suklydę pagarbos neprarasite. Negaliu nepaminėti mokyklos, nes čia vis dar praleidžiu daug laiko - mokykloje geri mokiniai gali sau žymiai daugiau leisti. Triukšmauti, nusirašinėti, nedalyvauti pamokose, nedaryti namų darbų ir pan. yra „leidžiama“ tik gerai besimokantiems - „blogieji“ mokiniai už tai yra baudžiami, o „gerieji“ beveik visada nuo bausmės išsisuka. Kadangi aš save priskiriu prie „gerųjų“, tai toks mokytojų požiūris man yra palankus - neretai kiti lieka nuskriaustieji, o aš „išlipu sausas“. Žinoma tai yra labai neteisinga kitų mokinių atžvilgiu, tačiau juk niekas netrukdo susikurti teigiamo įvaizdžio, o po to juo naudotis. Nors tuo nepiknaudžiauju, tačiau pats faktas, kad galiu jaustis ramus dėl kai kurių dalykų yra labai šaunus - mokytojų pagarba besimokant mokykloje yra nepaprastai naudinga. Be abejo, būna įvairiausių nutikimų, tačiau geras įvaizdis dažniausiai gelbsti, o ir kiti žmonės ilgainiui priima tai kaip natūralų dalyką, nors neretai ir supyksta ar įsižeidžia dėl nevienodų sąlygų. Taigi galima drąsiai teigti, kad pagarbos vertas žmogus sau gali leisti daug, o aplinkiniai jį vistiek supras, tačiau peržengus ribą, viskas gali labai greitai apsiversti.

Tačiau pagarba ir autoritetas turi ir neigiamų savybių, kurių viena svarbiausių - perdėtas kitų žmonių tikėjimasis. Labai dažnai autoritetingas žmogus yra laikomas kažkokiu simboliu, kuris neklysta ir 24 valandas per parą yra laikytinas pavyzdžiu. Tokia situacija kartais priveda prie to, kad žmogus tiesiog palūžta ir nebe išgali lyderiauti - tai ypač dažnai pasireiškia mokykloje. Mokykloje visada yra gerai besimokantys, vidutiniokai ir blogai besimokantys (tapati varpo sistema), o iš gerai besimokančių yra visada tikimasi gerų rezultatų - aukštų pažymių. Keisčiausia, kai net gavęs 9-uką vietoje 10-uko pavyzdingas mokinys (aka moksliukas) nuliūsta, nes žino, kad kiti žmonės į jį žiūrės kreivai, o kartais net bus pasityčiota iš jo „prasto“ pažymio. Todėl labai seniai supratau, kad stengimasis palaikyti labai aukštą rezultatų lygį yra bevertis ir gaunant įvairesnių pažymių yra ne tik, kad lengviau nepalūžti, bet ir kitų žmonių požiūris yra visiškai kitoks. Be abejo, matematikos mokytoja beveik visada paburnoja, kai gaunu ne 10-uką, tačiau per kelis metus aš ją „išmokiau“, kad man tai nėra pats svarbiausias dalykas ir 9-ių vidurkis man yra tikrai pakankamas, nors galėčiau nesunkiai turėti 10-imt. Tokia pati situacija buvo ir su pirmąją pasaulio raketė Roger Federer, kuris po ilgos pergalių serijos pralaimėjo - žmonės tiesiog net neįsivaizdavo, kad jis gali pralaimėti, todėl jo pralaimėjimas buvo sutiktas su didžiule nuostaba. Tačiau Roger išliko ramus ir pakomentavo, kad „jūs patys išauginote bulių, kuris niekam negali pralaimėti“ (citata netiksli) - jo pralaimėjimas jam buvo natūralus dalykas, o susikurtas įvaizdis jam tai trukdė padaryti.

Tikriausiai bus geriau, jei nepadarysiu jokių baigiamųjų išvadų ir paliksiu laisvės jūsų apmąstymams - visgi ši tema yra gana asmeniška ir tikiu, kad kiekvienas jai turi savą požiūrį. Turbūt užteks to, kad pasakysiu, jog gerą autoritetą susikurti sunku, tačiau jis ne visada yra naudingas ir visuomenė kartais iškreipia požiūrį į autoritetingus ir pagarbos vertus žmones. Kol kas aš dar jaunas, tai pagarbą užsitarnauju tik bendraamžių tarpe, tačiau labai džiaugiuosi, kad parašiau šį įrašą - po kelių metų galėsiu palyginti kaip pasikeitė požiūris į mane ir pagarbos samprata.

Šiandien matematikos mokytoja pasiūlė sudalyvauti tarptautiniame matematikos konkurse Matmintinis. Šis konkursas įdomus tuo, kad jame reikia įveikti ne sudėtingus uždavinius, o kuo greičiau atlikti elementariuosius matematinius veiksmus - sudėtį, atimtį ir pan. Kadangi aš matematikoje nutuokiu gana nemažai ir skaičiuoju tikrai sparčiai, tai kilo noras išbandyti - galbūt būtų pavykę laimėti… Tačiau nebūčiau aš Juozas, jei nepastebėčiau kaip prastai žmonės dirba - apie tai, kodėl šis konkursas yra tiesiog apgailėtinas parašysiu šiame įraše. Tikrai nesu nusistatęs prieš šio konkurso rengėjus ar pan., tačiau negalėjau neaprašyti šio konkurso prastumo, nes tikiu, kad kas nors padarys išvadas.

Šio konkurso organizatorių tikslas tikriausiai buvo skatinti informacinių technologijų naudojimą, nes pirmieji konkurso etapai vyksta internetu. Nors tai yra labai sveikintinas dalykas, bet norint konkursus organizuoti internetu būtinai reikia pasirūpinti tvarkinga sistema. Iš kodo sandaros ir naudojamų komentarų, bei vis išlendančių angliškų frazių galiu spėti, kad jį sukūrė viena kompanija, o naudoja visos šalys dalyvės. Kartais toks sprendimas pasiteisina, tačiau šiuo atveju jis tiesiog pražudė visą konkursą ir tik sugaišino dalyvių laiką, netrukus įsitikinsite kodėl. Pradėkime nuo to, kad registruojantis užtenka įvesti vardą, pavardę ir mokyklą, o visi kiti duomenis yra standartiniai (vartotojo vardas, slaptažodis ir t.t.). Beveik neabejoju, kad nėra jokio įvesto vardo ir pavardės tikrinimo proceso, nes tai padaryti būtų tikriausiai per sudėtinga. Be to, susikūrus vartotoją jis automatiškai patvirtinamas, taigi galima iškart pradėti spręsti. Tai išties patogu, bet labai nelogiška ir kvaila, nes nesunkiai galima dalyvauti įvairiausiais vardais (jei su savuoju nepavyko gerai pasirodyti) arba net nebūnant mokiniu (tą patikrinti iš vis neįmanoma). Žinoma internete sunku užtikrinti žmogaus identiteto unikalumą, tačiau jei jau buvo norima konkursą perkelti į internetą, tai reikėjo bendradarbiauti su mokyklomis ir automatiškai generuoti vartotojus visiems norintiems mokiniams. Taigi jau pirmasis žvilgsnis aiškiai parodo, kad konkurso dalyviai yra nekontroliuojami - konkursas jau čia praranda prasmę.

Toliau dar blogiau. Konkurso sprendimai vyksta įvedant teisingą atsakymą „skaičiuotuvu“ - kvailiau sugalvoti turbūt buvo sunkiai įmanoma. Vietoje to, kad būtų naudojamas paprastas teksto laukas, į kurį skaičiai būtų įvedami klaviatūra, naudojama virtuali skaičių klaviatūra. Nežinau kodėl organizatoriai naudoja tokį dalyką, tačiau tai yra be galo nepatogu, nes skaičiai klaviatūra gali būti įvesti ir paprasčiau, ir greičiau, o juk konkurso tikslas yra kuo greičiau ir kuo daugiau teisingai suskaičiuoti. Visgi šiaip ne taip sugebėjau priprasti (su nešiojamojo kompiuterio pele tai padaryti tikrai nėra lengva), tačiau pastebėjau labai įdomų dalyką - taškų skaičius yra skaičiuojamas vartotojo kompiuteryje ir be jokio patikrinimo išsiunčiamas į konkurso serverį. Peržvelgiau JavaScript kodą ir mane ištiko lengvas šokas - viskas padaryta be galo elementariai ir tikėtina, kad apeiti sistemą bus labai lengva. Per 5 min. išanalizavau kodą ir parengiau dviejų eilučių JavaScript programėlę, kuri automatiškai įrašo teisingą atsakymą ir nuspaudžia patvirtinimo mygtuką. Išbandžiau įvairiuose lygiuose ir režimuose - galiu surinkti bet kokį norimą skaičių taškų. Nenorėjau dar daugiau analizuoti kodą, nes net neabejoju, kad labai lengvai galima pakeisti ir galutinį taškų skaičių, net nelendant prie matematinių veiksmų atlikimo. Tikrai nesukčiavau norėdamas nugalėti, tačiau jei man tai pavyko padaryti taip paprastai, tai net neabejoju, kad bus dar ne vienas, kuris tai pastebės ir padarys save nugalėtoju.

Išvados paprastos - minėtasis konkursas yra tiesiog žlugęs. Galbūt tolesni jo etapai bus vykdomi jau nebe internetu, tačiau šiuo metu į tolesnį etapą gali patekti visi norintys ir net nemokantys matematikos - užtenka tik labai elementaraus triuko, kurio dėl visiems suprantamų priežasčių aš neatskleisiu. Neatskleisiu spragos, nes šis konkursas išvis bus surengtas be reikalo - kol mažai žmonių žino šį sukčiavimo būdą, tai rezultatai bus daug maž realūs. Aš iš pradžių galvojau dalyvauti, tačiau dabar nebematau prasmės - vistiek laimės tie, kurie sukčiaus, o taip dalyvauti nematau tiklso. Išvada paprasta - Matmintinis yra dėl apgailėtinos sistemos kokybės žlugęs konkursas. Keista, kai konkursai organizuojami taip atmestinai…

Labai ilgai brandinau idėją parašyti apie visuomenės požiūrį į vaikus, paauglius, jaunuolius ir pan. Kadangi kol kas pats esu vos 18 metų amžiaus tai vertinti iš vyresniųjų pusės negaliu, tačiau pabandysiu pažiūrėti į tai, kaip žmonės žvelgia į mane. Nors tai skamba gana keistai, nes objektyviai įvertinti kitų požiūrį yra gana sudėtinga, bet pabandysiu parašyti su kokiais žmonėmis aš susiduriu ir galbūt atspėsiu kodėl suaugusieji nevertina vaikų. Nenoriu veltis į konfliktą, taigi pasistengsiu nepulti į aršų vaikų teisių gynimą, nes kaip parodė patirtis - su suaugusiais šia tema diskutuoti yra tiesiog neįmanoma.

Turbūt pats blogiausias dalykas - kai vaikas pasirodo protingesnis už suaugusįjį. Esu ne kartą susidūręs su atveju, kai suaugę žmonės nedrįsta pripažinti jaunuolio tiesos ir vistiek gina savo jau žinomą netiesą. Mokykloje tokia situacija anksčiau kartodavosi gana dažnai, nes net suklydę mokytojai nepripažindavo klydę dėl elementarios priežasties - gėdos pasirodyti kvailesniu neteisiu jausmo. Keletą kartų būdamas akivaizdžiai teisesnis už mokytoją būdavau nusodinamas asmeniškumais, kvailais juokeliais ar pan. išsisukinėjimais. 12-oje klasėje atsiradus visai kitam mokytojo ir mokinio santykiui mokytojų klaidos tiesiog priimamos kaip atsitiktinumas, nes klystama dažniausiai prie elementarių dalykų, tačiau kai 10-oje klasėje mokytojas akivaizdžiai nusišnekėdavo ir to nepripažindavo, tai jausdavosi aiškus „Kaip man gali aiškinti vaikas?“ požiūris. Nesakau, kad suaugusieji negerbia jaunuolių, tačiau esu be galo įsitikinęs, kad saugusiems pripažinti „kvailesniems už penktoką“ yra lygu nusižeminimui. Tikrai nėra taip, kad vaikai yra visada teisūs, tačiau daugumoje atveju jie yra tiesiog nuvertinami kaip per jauni būti protingi. Dar vienas pavyzdys iš mokyklos - direkciniai posėdžiai, į jį susirenka visa mokyklos valdžia (direktorius ir pavaduotojai), bei, dažniausiai, nusikaltęs mokinys. Man teko pabuvoti keliuose tokiuose pasitarimuose ir galiu drąsiai teigti, kad, bent mūsų mokykloje, į mokinio mintis yra tiesiog neįsiklausoma. Žinoma, kad nusikaltęs mokinys dažnai neturi kažką kontra-argumentuoti, tačiau kai susėdome pasitarti dėl vykusių 11-okų krikštynų, tai visą valandą kalbėjome lyg su siena ir galutinis sprendimas tikriausiai bus priimtas visiškai neatsižvelgiant į mūsų išsakytas mintis. Naiviai tikiu, kad ne visi suaugusieji yra tokie, tačiau labai dažnai susiduriu su anti-vaikai grupe - nesvarbu, kad tu teisus, bet tu gi dar vaikas, kaip tu gali būti teisus?!

Keisčiausia, kai dėl tokio suaugusiųjų požiūrių yra ribojamos vaikų galimybės. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kol neturėjau 18 metų netgi vengdavau eiti į susitikimus su potencialiais klientais ar šiaip žmonėmis dėl vienintelės priežasties - suaugusieji bendraudavo kaip su kažkokiu nenormaliu žmogumi. Žinoma, po kelių minučių pokalbio viskas stodavo į savo vietas ir žmonės įsitikindavo, kad tai tas pats Juozas, kuris su jais bendravo el. paštu, tačiau tas pirmasis požiūris į mane tiesiog atsibosdavo. Dėl šios priežasties esu pripratęs didžiąją dalį reikalų tvarkyti el. paštu - kai žmogus tavęs nemato ir negirdi, tai jis net nepagalvoja, kad aš vos pilnametis. Išties labai šaunu, kad sulaukęs pilnametystės žymiai lengviau sutariu su žymiai vyresniais žmonėmis, nes iš pradžių net ofisų darbuotojai į mane žiūrėdavo kaip į žmogų, pataikiusi ne į savo smėlio dėžę. Net neabejoju, kad retas žmogus tiksliai nuspėtų tikrąjį Andriaus Kleivos amžių - šiuo vaikinu aš be galo džiaugiuosi, nes tai tik parodo, kad ir vaikai yra kažko verti (jau neskaitant to, kad jis rašo brandžiau ir geriau už tikrai nemažą kiekį suaugusiųjų blogerių). Vienas mano pažįstamas (18-ametis) į banką tvarkyti reikalų vieną kartą atvyko su tėvo juodu džipu tamsintais langais ir prabangiu švarku. Jo pasakojimu, darbuotojų akys iššoko ant kaktos, nes jie tiesiog negalėjo patikėti, kad ir jaunuoliai gali būti kažko pasiekę ir užsitikrinę solidų įvaizdį. Nesakau, kad daug vaikinų ar merginų dar jaunystėje yra verti didžiulės pagarbos, bet didžioji dauguma yra verti elementarių padorių sąlygų atitinkamų suaugusiesiems siūlomoms. Tikrai retas mano draugas (< 19 metų) yra solidus verslininkas, tačiau jie visi yra be galo šaunūs ir jų nuomonės bei galimybių nevertinimas jiems trukdo normaliai gyventi iki mokyklos baigimo.

Be abejo, ne vienas jūsų perskaitęs šį įrašą pamanys, kad ir vėl „kažkoks vaikigalis bando kažką įrodinėti“ ir jūs būsite labai taiklūs - jūs tiksliai atitiksite tai, apie ką aš rašiau. Nenoriu vertinti tų vaikų ar jaunuolių, kurie net užaugę bus neverti pagarbos, tačiau man labai nepatinka, kai išankstinis nusistatymas trukdo blaivai mastyti. Tikriausiai užaugęs ir pats mastysiu kitaip ir putosiu ant vaikų, tačiau kol pats esu tik 18-ametis naivuolis (kaip daug kas jau man pasakė) galiu sau leisti pakovoti dėl geresnių sąlygų vaikams visuomenėje. Nenoriu daryti išankstinių prielaidų ar fantastinių prognozių, bet kai po 10 metų perskaitysiu šias mintis, aš tikrai džiaugsiuosi tuo, ką pasakiau, o jūs vis dar galėsite mane vadinti naivuoliu, nes juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Kol kas viskas klostosi taip, kaip aš ir planuoju ir visos mano naivios mintys išsipildo - galbūt jos ne tokios ir naivios? Sėkmės ir santarvės jums!

Jau daugiau nei dvi savaites beveik visą laiką skyriau mokykloje rengiamam šimtadieniui, todėl sumažėjo tinklaraščio įrašų, sustojo kai kurie darbai bei projektai. Kadangi šimtadienis praėjo vakar, tai begalinė pasiruošimo rutina baigėsi ir galima grįžti prie visų kasdieninių reikalų. Be to, šimtadienyje patenkinau dar vieną savo pomėgį - aktorystę, kuri itin įdomiai dera su mano aistra kompiuteriams. Nors nemažai žmonių nustemba pamatę mane vaidinant ar kitaip reiškiantis scenoje, tačiau man tai yra labai įdomu, nes scenoje jaučiuosi nepaprastai laisvas ir nevaržomas. Todėl šiais metais dariau viską - atlikau pagrindinį vaidmenį, šnekėjau kaip vienas iš vedėjų, šokau striptizą, rašiau (ne vienas) scenarijų, derinau šviesas, rūpinausi muzika ir t.t. Šis įrašas bus daugiau dienoraštinio tipo, nes jame pasistengsiu parodyti problemas ir džiaugsmus su kuriais susidūrėme rengdami šimtadienį - aš pernelyg įvairiapusiškas, kad rašyčiau vien tik apie IT.

Nežinau kaip kitose mokyklose, bet maniškėje šimtadienis yra suskirstytas į dvi pagrindines dalis. Pirmoji - rytinė programa, o antroji - vakarinė-meninė dalis. Šiais metais mokyklos administracija neleido pamokų metu daryti jokių pasirodymų, todėl ryte 11-okai mus, 12-okus , tik pasitiko įeinančius į kabinetus ir pravedė pirmąją pamoką. Kadangi pirmoji dalis buvo ne pati svarbiausia, tai didžiausią dėmesį visi skyrė vakarinei daliai - 11-okų ir 12-okų meniniams pasirodymams. Šiais metais abi kartos paruošė vaidinimus, kurie mūsų mokykloje yra dažniausiai sutinkami. Tačiau vaidinimai negimė taip lengvai, kaip mums norėjosi - mokyklos administracijos „dėka“, mūsų scenarijus buvo perrašytas iš naujo net 3 kartus, kol galų gale jis buvo tinkamas vaidinimui ir patvirtintas valdžios. Iš 11-okų lūpų girdėjau, kad jų scenarijus buvo taip pat ne kartą perrašytas, todėl galiu drąsiai teigti, kad bent mano mokykloje dar užsilikusi komunistinė dvasia - meninius pasirodymus turi patvirtinti valdžios organai (aka partija). Tai nebūtų taip blogai, jei sukurti scenarijai būtų pakeičiami tik keliose vietose, tačiau kai pakeičiamas kone visas ar net visas scenarijus, tai motyvacija ir ryžtas kažką daryti tikrai išnyksta. Mes scenarijui paaukojome dvi savaites ir savo pasirodymą pirmą kartą iki galo surepetavome likus parai iki pasirodymo - visą laiką prieš tai vyko muzikos, aprangos, scenarijaus, dekoracijų, šviesos efektų derinimai. Pernelyg daug neanalizuosiu pasirodymų meninio lygio ar išliekamosios vertės, tik galiu patikinti, kad lengviausia, įdomiausia ir optimaliausia yra daryti kuo paprastesnį, bet su įspūdinga muzika bei scenografija ir daug humoro, pasirodymą - 11-okai pasiruošė tikrai šauniai - jų kostiumai buvo žymiai geresni už mūsų, tačiau kaip pamatysite toliau - ne kostiumai nulemia pasisekimą.

Šiais metais 11-okai paruošė tikrai puikų vaidinimą, tačiau jis buvo pernelyg nuobodus ir įdomus tikriausiai tik mokytojoms - visą spektaklio veiksmą publika sėdėjo be emocijų ir plojimai nuskambėdavo itin retai. Mūsų pasirodymas šiuo atžvilgiu smarkiai lenkė jaunesniuosius, nes plojimai, juokas ir nuostabos šūksniai skambėdavo kone kiekvienos scenos pabaigoje, o kartais net po pirmųjų žodžių. Žinoma ir vėl teks išklausyti dramos mokytojos bei direktoriaus pastabų, kad surengėme prastą pasirodymą, tačiau visi matę negailės komplimentų - ta pati situacija buvo ir praeitais metais, kai mūsų pasirodymas buvo taip pat žymiai labiau orientuotas į žiūrovų daugumą - mokinius, o ne į mokyklos valdžią ir mokytojus. Be abejo, jūs galite teigti, kad menininkams svarbu tikėti tuo ką jis daro, o ne dirbti žiūrovams, tačiau mes nematėme prasmės daryti pasirodymo, kuris be žiovulio daugiau nieko ir neiššauktų. Taip jau yra, kad geriau patenkinti daugumos poreikius, negu ieškoti kažkokių meninių aukštumų. Pavyzdžiui šiais metais savo pasirodymą baigėme 4 vyrų striptizu - publika tiesiog šėlo, o plojimai ir merginų klyksmas nenutilo visas 4 minutes. Po tokio įspūdingo šou dar neteko girdėti nei vieno neigiamo atsiliepimo, o visi, su kuriais apie tai šnekėjau, patikino, kad 11-okų pasirodymas tiesiog nublanko prieš mūsų reginį. Pirmadienį bus labai įdomu pasišnekėti su mokytojais ir kitais mokiniais, ką jie mano apie tai, tačiau labai abejoju, kad atsiras bent vienas neigiamai manantis. Man pačiam buvo labai įdomu dalyvauti, nes kai toks pavyzdingas mokinys kaip aš be jokių skrupulų išsirengia prieš sausakimšą salę, tai visi tiesiog netiki tuo ką mato - puikus jausmas jausti publikos palaikymą ir nuostabą.

Štai toks buvo mūsų šimtadienis - beliko vos 100 dienų iki mokslo pabaigos ir naujo gyvenimo etapo. Kol kas neturiu nei vaizdo įrašo, nei nuotraukų, tačiau vėliau tikriausiai pasidalinsiu ir jais - galėsite pamatyti tai, kuo mes užvaldėme publiką. Naiviai tikiuosi, kad šį įrašą perskaitys būsimieji šimtadienių rengėjai ir padarys tinkamas išvadas - tikėkite savo darbu ir stenkitės linksminti publiką, nes šimtadienis skirtas švęsti, o ne grožėtis aukšto meninio lygio nuobodybe. Taip, gal aš paveiktas pop kultūros ar panašaus nukrypimo, tačiau visa mūsų rengėjų grupė nepaprastai didžiuojasi savo pasirodymu ir tai tik dar kartą įrodė, kad ne visada reikia stengtis viską daryti kuo sudėtingiau ir įmantriau - žmonėms reikia reginio, o ne interpretacijų ir analizės verto spektaklio. Sėkmės!

Šiandien sulaukiau dar vieno gana netikėto pasiūlymo studijuoti - mane pakvietė itin prestižiškas University Of Edigburgh. Prestižiškas, nes 2008 metų The Guardian reitinge šis universitetas yra pirmoje vietoje informatikos (mano būsima studijų sritis) ir fizikos srityse, o pagal bendrą įvertinimą užima 7-ąją vietą. O nustebino dėl to, kad šio universiteto sąlygos yra itin lengvai įvykdomos:

Dear Mr Kaziukenas
Congratulations; The University of Edinburgh has asked us to tell you that it is offering you a place for Computer Science, G400; starting in September 2008 at point of entry 1.
The conditions of the offer are:

This offer is subject to you obtaining

Award of Brandos Atestatas in 12th grade with 8/10 overall

including 8/10 in Maths

Jau vakar kalbėjau apie dabartinius mano vidurkius, taigi reikalaujamas 8-as vidurkyje bus itin lengvai pasiekiamas, nes bepasibaigiant pirmajam 12-os klasės pusmečiui, neturiu nei vieno vidurkio mažesnio už 8. Iš ties šaunu tai, kad šiuo metu be jokio vargo galiu įstoti jau į 2 universitetus - nejaugi pasiteisino mano subjektyvus požiūris, kad ne pažymiai svarbiausiai, o gyvenimo ar laisvalaikio pasiekimai. Žinoma kol kas yra nemažai dalykų, kuriuos reiktų išspręsti prieš apsistojant ties Lietuva ar Didžiaja Britanija, tačiau tikiu, kad pavyks išvykti. Šiandien taip pat perskaičiau ir straipsnį apie Mark Zuckerberg (kas nežino, tai vaikinas, kuris įkūrė Facebook ir būdamas tik 23 jau yra milijardierius) ir nusprendžiau, kad tiek daug pasiekti baigus Lietuvos universitetą tikriausiai būtų sudėtinga, o aš siekiu daug. Svajonės lieka svajonėmis - ateitis parodys ar pavyks sukurti kažką įspūdingo, tačiau kol kas viskas klostosi tiesiog idealiai. Sėkmės ir jums!

Pradėjau nuo šio video, nes šiandien vienas mano geidžiamiausių universitetų University of Southampton pakeitė savo pasiūlymą ir iš esmės man nebeliko jokių problemų į jį įstoti. Naujosios sąlygos apsiribojo tik 9-uku iš matematikos ir 8-uku iš anglų kalbos, bei bendru 8,5 vidurkiu. Kadangi iš matematikos man be problemų išeina 10, o anglų kalba lengvai laikosi ties 9, tai pirmieji reikalavimai be abejo bus lengvai patenkinti. Be to, mano pažymių vidurkis 11-oje klasėje buvo apie 9.5, tai reikalaujamas 8.5 yra tikrai mažai. O galutinė išvada - į Southampton universitetą įstosiu be didesnių kliūčių - beliko tik išsiaiškinti visus finansinius reikalus. Todėl iš kart prašau žmonių, turinčių informacijos apie mokslą/darbą/gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, netylėti ir ja pasidalinti.

Vakarykštis mano įrašas sulaukė labai įdomios reakcijos, nes turbūt dauguma teigė, jog ne algoritmų žinojimas padaro žmogų geru programuotoju. Žinoma, programuotojas turi turėti ir kitų savybių, tačiau jei iš tikrųjų jūsų nedomina įvairūs algoritmai, tai nemanau, kad jūs esate geras programuotojas. Galiu klysti, bet netikiu, kad baigti projektą laiku jums yra įdomiau, nei atlikti įdomią užduotį, kuri pareikalautų kažko nestandartinio ar puikių matematinių algoritmų. Taip, tarnaujame klientams, tačiau kol aš oficialiai nedirbu, tol galiu sau leisti svajoti apie darbą, kuriame atsiskleistų mano požiūris į programavimą, kaip sritį, kurioje svarbiausias improvizavimas ir noras viską atlikti kuo geriau (ne greičiau). Pabandykime dar kartą panaršyti programuotojų daržą.

Pirmiausia, gerais programuotojais gimstama - tą patį sakė ir asterisk. Kadangi programuoju nuo 12-13 metų, tai laikau save gimusiu programuoti. Nesakau, kad gyvenime daugiau niekuo nesidomiu, tačiau ši sritis mane labiausiai traukia. O problema yra tame, kad visi tie, kurie programuoja vien tik dėl darbo ar pasirinko informatiką, nes niekas kitas netiko, programavimu iš tikrųjų nesidomi. Taip, jūs galite rašyti veikiančias programas, tačiau ar jūs jausite malonumą programuodami? Labai abejoju, nes programavimas juk kaip menas - programuotojai turi kurti, improvizuoti ir surasti savo stilių. Svarbiausia, kad programavimas yra tokia sritis, kurioje reikia labai daug mokytis ir kartu atlikti daug praktinių užduočių, kad jūsų programos iš tiesų būtų geros. Žinoma, programuotojas turi pats mokėti kurti algoritmus ir konkrečius sprendimus, tačiau jau ko ko, bet mano minėtų Dijkstros, Primos ar Floyd-Warshall algoritmų tiesiog negalima nežinoti (nebūtina naudoti). Galite būti labai šaunus programuotojas, tačiau jei jūs domitės tik konkrečios programavimo kalbos konkrečiais aspektais, tai jūs esate labai toli nuo programavimo meno. Labai gerai atsimenu švedų gitaristo Yngwie Malmsteen žodžius, kad norint būti geru gitaristu (dar vienas mano pomėgis) reikia klausytis daug ir įvairios muzikos (pvz.: simfoninės), o ne vien didžiųjų gitaristų. Be abejo, jūs galėtume domėtis kitomis programavimo kalbomis ar pan., tačiau juk tai iš esmės nieko nepakeis - vis tiek jūs kažkada turėsite apsistoti ties viena kalba. Mano manymu, teorinių žinių gilinimas, domėjimasis įvairiomis teorijomis ir būdais programuoti geriau yra tiesiog puikus būdas stiprinti programuotojo įgūdžius, net neskaitant to, kad geras programuotojas ir taip turėtų labai domėtis IT sritimi.

Šiandien taip pat gavau ir nebepirmą darbo pasiūlymą. Kadangi laiško autorius Vladas Sapranavičius paprašė pasiūlyti darbą ir kitiems PHP programuotojams, tai jei susidomėjote ar neturite darbo - rašykite tiesiai jiems. Tačiau šį pasiūlymą miniu ne dėl to - apie jį užsiminiau dėl to, kad šiek tiek keista būti kviečiamam dirbti dar nebaigus mokyklos (o dar sako Lietuvoje sunku darbą susirasti). Nejaugi trūksta darbo jėgos, kad kviečiami dirbti mokiniai? :) Blogiausia, kad darbo pasiūlyme nurodytas atlygis, mano manymu, visiškai neatitinka surašytų reikalavimų ir galimybių, todėl labai abejoju, kad priimčiau jį jei net ir turėčiau laiko darbui. Be to, toks darbas tikriausiai būtų be galo nuobodus ir jame dingtų visas programavimo įdomumas, nes reikėtų tik vieną po kitos štampuoti svetaines, o tai labai retai būna įdomu. Žinoma, pradžiai toks darbas yra tikrai geras, nes įgaučiau darbo įmonėje patirties, tačiau nemanau, kad jame būtų galima išsilaikyti ilgesniam laikui - ten tiesiog nebūtų ką veikti. Galbūt labai daug noriu, tačiau nematau prasmės eiti dirbti į darbą, kuris ilgainiui pavirs nuobodžia rutina - tikrai įmanoma susirasti tokią vietą, kurioje iššūkiai ir sprendimų ieškojimas lydėtų kiekvieną darbo dieną. Juk programavimas tai menas ir improvizacija ir darbdavys neturėtų „užšaldyti“ darbuotojo tobulėjimo skirdamas iššūkių nereikalaujančius darbus. Čia ir vėl galiu prisiminti jau ne kartą minėtuosius algoritmus ir teorijas, juk tai vienas iš tų dalykų, kuris programavimui suteikia subjektyvaus grožio ir įdomumo, nes juk ne veltui didūs matematikai ir informatikai juos sukūrė - jie ne tik tiesiog veikia sparčiausiai konkrečioje situacijoje, bet ir parodo, kad programavime reikia matematikos žinių (kurių ne vienas norėtų atsisakyti). Galbūt jums jie nepatinka, galbūt jums atsibodo teorija, tačiau aš mielai juos naudosiu tik pasitaikius progai, nes nematau prasmės išradinėti dviračio iš naujo ir rašyti kodą, kuris tik veiktų.

Asterisk, savo straipsnyje minėjo, kad geri programuotojai jaučia aistrą programavimui - aš ją taip pat jaučiu. Nežinau ar universitetas pakeis mano požiūrį į programavimą, bet kol kas man programavimas yra daugiau nei darbas. Man visiškai nesvarbi projekto kaina ir vertė - svarbu, kad jis būtų įdomus, nes kasdien 8 valandas „kurti“ reprezentacines svetaines net už didelius pinigus vargu ar sutikčiau. Sakykite ką tik norite, bet man tiesiog įdomu gilinti žinias teoriniame lygmenyje ir analizuojant mokslininkų sukurtas teorijas, nes tai suteikia įkvėpimo pačiam rašyti tvarkingą ir svarbiausia gerą kodą. Galbūt jūs nusivylę gyvenimu ir pykstate už tokius lengvabūdiškus „bedarbio“ pasamprotavimus, bet argi jums patinka programuoti vien tik, kad suspėtumėte baigti projektą laiku? Gero savaitgalio!

Vėl gi pasidžiaugsiu, kad sudominau dar vieną universitetą, kuris šį kartą yra University of St Andrews. Tai pirmasis universitetas, kuris yra įsikūręs Škotijoje (ankstesnieji įsikūrę Anglijoje). Apie šį universitetą turiu gana mažai informacijos, nes jis nėra tarp mano trokštamiausių, bet jis bet kokiu atveju yra labai stiprus, nes be to, kad yra labai senas (įkurtas 1410 m.) jis yra labai aukštai vertinamas įvairiuose universitetų reitinguose. Šio universiteto pasiūlymas skamba taip:

Dear Mr Kaziukenas
Congratulations; University of St Andrews has asked us to tell you that it is offering you a place for Computer Science, G400; starting in September 2008 at point of entry 1.
The conditions of the offer are:

This offer is subject to you obtaining

Physics, Maths, Lithuanian, English and Computer Science at

average of 9 in Brandos Atestatas.

Tai kol kas lengviausias sąlygas iškėlęs universitetas, nes pasiekti 9-uko vidurkį tikrai nėra sunku. Žinoma, tereikia pasistengti su Lietuvių, nes, priešingai nei su tiksliaisiais mokslais, Lietuvių kalba man sekasi šiek tiek prasčiau. Taip pat labai norėčiau sužinot, kur galėčiau gauti konsultacijų gyvenimo-mokslo-darbo tema, nes internete informacijos daugybė ir atsirinkti reikalingą yra gana sudėtinga.