Juozo Kaziukėno blogas

12 metų mokslo pasiekė finišą. Egzaminus laikiau dar gegužės mėnesį, tačiau tik per paskutinę savaitę sužinojau savo rezultatus. Apžvelgsiu juos, pakomentuosiu savo rezultatus ir kitus nutikimus susijusius su egzaminais. Pauliui galiu iškart parekomenduoti neskaityti šio įrašo, nes nieko daugiau, be gautų rezultatų pasigyrimo, jis čia daugiau neras, atsiprašau.

Lietuvių kalbos VBE - 88

Turbūt atsimenate kai rašiau, jog aš nemėgstu lietuvių kalbos pamokų. Turbūt niekas to nesitikėjo, kai aš iš lietuvių kalbos egzamino „uždirbau“ 88. Nesitikėjau ir aš, nes net susilažinau su drauge, kad jei man pavyks surinkti už ją daugiau, aš jai dovanosiu vakarienę prabangiame restorane. Lažybas pralaimėjau, surinkau daugiau, eisime vakarieniaut. (Tai turbūt vienos pirmųjų lažybų, kurias pralaimėjęs visiškai nesigailiu)

Matematika VBE - 90

Matematikos mokytoja turbūt mane „užmuš“. 2 metus ji kartojo „Juozas gaus šimtą“ ir tuo įtikino kitus 12-okus, todėl vos 90 tikrai paliko žmones nustebusius. Jau parašęs egzaminą žinojau, kad daug negausiu - galbūt tai nebuvo mano diena, galbūt mano lengvabūdiškas požiūrius pakišo koją. Egzaminas tikrai buvo labai lengvas (sąlyginai), todėl esu šiek tiek nusivylęs, bet turbūt gavau tiek, kiek esu vertas.

Informatika VBE - 99

Dėl šio egzamino man yra gėda. Apie šį egzaminą taip pat jau rašiau ir net netikėjau, kad galėjau gauti ne 100. Negavau. Turbūt įvėliau menką klaidelę, o tai, kad egzaminą laikė vos kiek daugiau nei 800 abiturientų, mane atkirto nuo aukščiausio rezultato (100 mano skaičiavimais gavo 7 žmonės). Svarbiausias klausimas kilęs po jo - ar tikrai visi informatikai turi mokėti programuoti? (man tai netrukdo, bet kitiems - turbūt taip). Dėl šio egzamino patyčias priimu - vertas.

Bendrai egzaminus vertinčiau kaip pasisekusius (mokslus baigiau taip). Niekada su mokslais nepersistengdavau, stropiai nesimokiau, todėl turėčiau džiaugtis - pasirodžiau visai neprastai. Be to, egzaminų rezultatai man svarbūs tik „dėl savęs“ - jau ne kartą minėjau, kad mokslus tęsiu Edinburgo universitete, o ten egzaminų rezultatai neturi jokios įtakos mano įstojimo procesui. Žinoma, kad miela gauti gerus rezultatus, bet kai žinai, jog jie tau beveik nesvarbūs, tai gali sau leisti gyventi žymiai ramiau.

Turbūt nebūna egzaminų sesijos, kad po jų neatsirastų „nuskriaustųjų“. Šiandien internete randu daugybę straipsnių apie tai, kad lietuvių kalbos egzamino rezultatai turbūt buvo klaidingai paskelbti. Nežinau tikrosios situacijos, tačiau net neabejoju, kad tai yra tiesiog nepagrįstas svaičiojimas. Apsiklausinėjęs draugus turbūt tik kelių iš jų rezultatai mane nustebino, o visų kitų rezultatai buvo daugmaž tokie, kokių ir tikėjausi.

Dėl matematikos egzamino sulaukiau įvairiausių nuomonių, bet dažniausiai draugai ar tiesiog pažįstami mane pašiepė dėl negauto 100. Nepykstu ant jų, nes beveik visi „pašiepėjai“ gavo mažiau už mane, tai turbūt ir nelabai turi teisės kažką įrodinėti. Aš tikiu tuo, kad „svarbu ne ką moki, o ką sugebi parduoti“, todėl nemanau, kad gavęs mažesnį balą už likusius 10% abiturientų esu prastesnis. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis (tikiuosi).

Turbūt tai jau bus paskutinis įrašas mokslo mokyklos tema - atėjo naujas gyvenimo etapas, todėl ir įrašo pavadinime atsirado „gyvenimas prasideda“. Euforija po man įspūdingai gero lietuvių kalbos egzamino jau atslūgsta, diskusijos apie egzaminus su draugais rimsta, po truputį grįžtu prie įprasto dienos ritmo (net darbas knygyne dėl rezultatų „laistymo“ šiek tiek apstojo). Kaip sekėsi jums?

Pasinaudojęs Google ir (daugiausia) LinkedIn pagalba susiradau keletą užsienyje besimokančių ir ten jau kurį laiką gyvenančių lietuvių - mane itin domino jų požiūris į gyvenimą anapus Lietuvos sienos. Harvardo universiteto studentas Karolis Balčiūnas savo bloge svarsto apie man labai svarbų klausimą - grįžti ar negrįžti į Lietuvą. Mano situacija kitokia - aš dar net neišvykęs, tačiau kai iki to lieka vargani trys mėnesiai, tai nelauktai imi ir apie tai susimąstai.

Kodėl žmonės išvis išvažiuoja? Dėl įvairių priežasčių, bet visi daugiau ar mažiau protingi žmonės išvyksta, nes tikisi geresnių galimybių, aukštesnės mokslo kokybės ar pan. Aš nepritariu „aklam“ išvažiavimui, kur tavęs niekas nelaukia ir tu 12 valandų per parą skini pomidorus, tačiau tokį kelią pasirenka toli gražu ne visi. Tikrai nevažiuočiau, jei manyčiau, kad VU ar KTU universitetų žinios man bus naudingos. Tikrai nevažiuočiau, jei matyčiau, kad čia man už darbą mokės tiek, kiek aš esu vertas. Man užsienis žada geresnes galimybes ir malonesnį gyvenimą.

Neseniai buvau susitikęs su senai matytais draugais (išėjusiais į kitas mokyklas ir pan.), taigi teko ir jiems papasakoti savo ateities planus. Pernelyg nenustebau, kai dažnas klausė kuo nepatinka Lietuvoje ir pan. Spėjau pastebėti, kad išvažiavimas kažkur kitur laikomas tėvynės išdavimu ir vos ne tiesioginiu lietuvių įžeidimu. Nors tai netaikoma visiems, bet žmonėms turbūt atrodo, kad jei jau gimei Lietuvoje, tai visą gyvenimą čia ir turi praleisti, nes juk reikia kelti šalies BVP, gimdyti naujus lietuvius ir pan. Man atrodo kitaip, todėl nesijaučiu kažkokiu Lietuvos priešu ir net negalvoju apie Lietuvos išsižadėjimą.

Turbūt akivaizdu, kad jei man pavyks įsikurti, gerai baigti universitetą, galų gale rasti gerą darbą, tai į Lietuvą grįžti neskubėčiau. Labai ilgai mokiaus ir dirbau tam, kad galėčiau savo gyvenimą susieti su interneto projektais ir elektronine prekyba. Nieko keisto, kad Lietuvoje ši sritis dar tik įsibėgėja, atsiranda pirmieji rimti projektai, bet visgi daugelyje užsienio (Europos) šalių tai jau žymiai geriau išvystyta. Galima teigti, kad aš turėčiau likti Lietuvoje ir pats prisidėti prie šios srities tobulėjimo, tačiau man atrodo, kad tik kurį laiką pasisėmus patirties užsienyje įmanoma tinkamai kurti sferą Lietuvoje.

Žvelgiant iš materialistinės pusės, mano srities specialistai Didžiojoje Britanijoje, o tuo labiau JAV yra vertinami žymiai geriau. Ne vien tai, kad jie gauna daugiau įdomių projektų (kas mane labiausiai domina), bet ir faktas, kad atlyginimai yra tikrai žymiai didesni. Galima labai daug svaičioti, tačiau juk viskas vistiek susieina į pinigus, nes be jų neturėsi namo, mašinos, o tavo šeima jaus stygių. Pinigų niekada nebūna per mažai, todėl ir su „lietuviškuoju“ atlyginimu galima padoriai išgyventi, bet jei gali gauti daugiau, tai ar protinga to atsisakyti? Manau ne, todėl gavęs gerą progą, ja tikrai nedvejodamas pasinaudosiu.

Dabar man atrodo taip. Dabar ir kitatautė žmona atrodo labai atgrasančiai, bet po 5 metų tai jau gali būti realybė (tai tik mintis, ne mano planai). Žinoma, kad situacija keisis, atsiras namų ir viso „lietuviškumo“ ilgesys, tačiau kol save geriau sugebėsiu realizuoti užsienyje, tol ten ir liksiu. Renkuosi negrįžti ir nesijaučiu Lietuvos išdaviku.

Prieš vakar vykusį lietuvių kalbos egzaminą išties nerimavau ir jaudinausi, nes niekada nepasižymėjau geromis lietuvių kalbos žiniomis, o tuo labiau ir pamokų per daug nemylėjau. Rytoj rami diena, nes vos keli tūkstančiai abiturientų laiko informatikos valstybinį egzaminą. Vienas iš jų esu ir aš, todėl nusprendžiau pasižiūrėti egzamino užduotis (jas rasite čia) ir padaryti atitinkamas išvadas apie jų kokybę bei viso egzamino prasmingumą. Visgi gerai, kad egzaminai vyksta anonimiškai, nes net neabejoju, kad atsiras mokytojų ar egzamino užduočių rengėjų, kurie ne ypač apsidžiaugs šiuo įrašu :)

Egzaminai skirti patikrinti mokinių žinioms, sukauptoms per (net) 12 metų. Deja, bet informatikos egzaminas skirtas patikrinti žinioms, kurios gali būti sukauptos per mažiau nei mėnesį (priklauso nuo gabumų ir įdedamo darbo). Drastiškas teiginys, bet kiekvienas peržvelgęs egzamino užduotis, juo nesunkiai įsitikintų. Daug bangų kyla dėl egzamino užduočių saugumo, išankstinio jų platinimo ir nusirašinėjimo, bet mano manymu ne tai yra svarbiausia.

Svarbiausia (ar bent tokia pat svarbi kaip saugumo klausimas) yra egzaminų kokybė. Praktika parodė, kad informatikos egzamine jos rasti sunku, nes dažna užduotis yra tiesiog juokingai elementari, o kokybiška užduotis turi būti bent šiek tiek sudėtinga. Jau anksčiau rašiau, kad informatikos pamokų kokybė manęs netenkina ir aš daug ką daryčiau kitaip, o kai peržvelgiau egzamino užduotis, tai labai suabejojau ar nėra NEC pinigai švaistomi veltui. Didžiausią šoką 2007 metų užduotyje man sukėlė štai šis klausimas:

Atvėrus tinklalapį galima pasižiūrėti jo pirminį tekstą (source). Kurio iš pateiktų 7 puslapyje
tinklalapių yra šis pirminis tekstas?

<HTML>
<HEAD>
<TITLE>
Medelių sodinimo šventė
</TITLE>
<META HTTP-EQUIV=”Content-Type”
CONTENT=”text/html;charset=windows-1257″>
</HEAD>
<BODY>
<H3>Medelių sodinimo šventė</H3><P>
<IMG SRC=”medelis.jpg”><P>
Andžej Milevskij „Medelių sodinimas“<P>
Apsirenk medžiu, vaikeli, <BR>
kad gražiau ten šiandien būtų.<BR>
Pasiimk duris į mišką,<BR>
langą į šaknų kantrybę<p>
<I>(Just. Marcinkevičius)</I><P>
<A HREF=”http://Puikioji.w3.lt”>
Puikioji vidurinė mokykla<P></A><P>
</BODY>
</HTML>

Žemiau pateikiami 4 paveikslėliai su skirtingais puslapio vaizdais. Viskas būtų gerai, jei ne šio klausimo užduoties absurdiškumas - gal ji atkeliavusi laiko mašina iš praėjusio šimtmečio pabaigos? Turbūt taip, nes tokio kodo šiomis dienomis nesutiksi niekur. Validatorius kode randa vos tris klaidas, tačiau tai nekeičia esmės - šis kodas yra visais atžvilgiais neteisingas ir mokiniai neturėtų būti mokomi rašyti tokio lygio internetinius puslapius.

Tolesnės užduotys reikalauja pagrindinių Pascal žinių ir šiokios tokios patirties su Microsoft Excel ir lietuviškais terminų pavadinimais. Lietuvių, matematikos ir kt. egzaminams verta ruoštis, samdyti korepetitorius, o informatikos egzaminą gerai išlaikyti užtenka tik lašo logikos ir darbo su kompiuteriu patirties. Iš mano pusės tai yra gerai - nereikia ruoštis, gausiu gerą balą, tačiau žvelgiant platesniu žvilgsiu akivaizdu, kad tokie egzaminai mažų mažiausiai atrodo nevykėliški.

Taip, ne visi gerai moka programavimą ir ne visi išmano kompiuterius, bet tai dar nereiškia, kad egzamino užduotys turi būti tokios paprastos ir kartais netaisyklingos (ar neturėtų informatikai mokytis kasdien ir neužsimiegoti prie praeito dešimtmečio technologijų?..). Mano išvada tokia - informatikos egzaminas neatitinka mokyklos prasmės ir manau būtų logiška, jei šio egzamino būtų išvis atsisakyta, nes 100-ukas informatikos egzamine yra labai toli nuo 100-o matematikoje, o juk jie abu - valstybiniai brandos egzaminai.

Ne vieną kartą jau minėjau, kad „varyti“ (bambėti) ant švietimo sistemos darosi populiaru. Bet aš nežinau ko kito galima imtis: streikuoti prie seimo, ignoruoti egzaminus, brautis į televiziją… Gerai, kad man mokykla jau baigėsi ir džiaugiuosi, kad jau greitai nuo visos šitos netvarkos galėsiu atsipūsti. Bet ar su tokiu požiūriu į švietimą ir mokinių egzaminavimą mes esame konkurencingi Europos ar viso pasaulio mastu? Vargiai, nes kol kiekvienais metais netils kalbos, tol bus aišku, kad vis dar su egzaminais kažkas negerai. Žinoma, kad „šunys loja, bet karavanas vistiek eina“, bet ar toli jis nueis?..

Visos Lietuvos dvyliktokai šiomis dienomis (Balandžio 22-23 d.) laikė Lietuvių kalbos įskaitą. Kadangi lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas, tai šią įskaitą laikiau ir aš, o jums papasakosiu pačius šviežiausius įspūdžius ir emocijas kilusias po įskaitos. Nors daugeliui tikriausiai jau baigia įgrysti tas begalinis „varymas“ ant Lietuvos švietimo sistemos, tačiau kol dar mokausi mokykloje, tol man šie dalykai yra labai aktualūs ir tiesiog negaliu nutylėti nuomonės apie juos.

Pirmiausia, lietuvių kalbos įskaita yra visiškai beprasmė. Taip, ji atrakina duris į lietuvių kalbos brandos egzaminą, tačiau ar ją panaikinus kas nors pasikeistų? Turbūt ne, nes prie egzamino prileidžiamus žmones galima atskirti labai paprastai: teigiamas metinis pažymys - egzaminą laikyti leidžiama, neigiamas pažymys - egzamino nelaiko. Elementarus, tačiau labai veiksmingas skirstymas, kuris mano žiniomis taikomas ir dabar, nes net jei ir išlaikei įskaitą su neigiamu vidurkiu niekas tavęs prie egzamino neprileis.

Svarbu ir tai, kad visi laikiusieji aiškiai žinojo, kad „įskaitą išlaiko visi“. Turbūt užtenka ateiti ir suregzti vos kelis sakinius, kad būtum apdovanotas reikiamu 4-uku ir ramiai žygiuotum namo (praktiškai netikrinta). Arba „Švietimo ir mokslo ministerija“ apsimeta, kad nežino šią įskaitą įveikiančių žmonių santykio su neišlaikiusiais arba šios įskaitos tikslas įsitikinti ar dvyliktokas moka kalbėti. Iš tiesų man ši įskaita panaši tiesiog į žaidimą, nes realios jos prasmės aš tiesiog nematau.

Peržvelkime įskaitos temas čia. Kuo šios temos siejasi su lietuvių kalba - tokias pačias temas galima naudoti ir politologijos ar debatų pamokoms. Turbūt tik tuo, kad šioje įskaitoje kalbama lietuviškai ir vertinamas gebėjimas tvarkingai ir raiškiai kalbėti. Šiai įskaitai buvo aukojamos lietuvių kalbos pamokos, svarstomos galimos potemės, simuliuojamos įskaitos sesijos ir pan., tačiau aš ir turbūt daugelis kitų į įskaitą atėjau visiškai papildomai nesiruošęs - tam užtenka tiesiog skaityti laikraščius ar žiūrėti televiziją.

Suprasčiau jei įskaita būtų literatūrinis rašinys iš privalomųjų autorių, diskusija su egzaminatoriumi apie kūrybą, meną, bet apie ką galima šnekėti su lietuvių kalbos mokytoja sporto/religijos/karo/interneto tema? Net neabejoju, kad nemaža dalis mokytojų yra apsiskaitę ir domisi įvairiomis sritimis, tačiau labai abejoju ar visos mokytojos yra tiesiog kompetetingos šnekėtis šiomis temomis. Mano manymu, egzaminatorius turėtų žinoti daugiau arba bent jau tiek pat kiek ir mokinys, nes kitu atveju jis tiesiog negali objektyviai įvertinti.

Įskaita organizuojama tiesiog juokingai. Prasidėjusi ryte ji užsitęsia iki dienos vidurio, tačiau užduotys visiems vienodos. Nesunku atspėti, kad vos po kelių minučių nuo įskaitos pradžios temos yra paviešinamos internete ir tampa visiems prieinamos. Kaip manote, kaip skirsis šių žmonių įvertinimas:

1. Atsakinėja 9:00, pirmoji atsakinėjančiųjų banga
2. Atsakinėja 15:00, temas perskaitė internete 10:00

Akivaizdu, kad antrasis mokinys (jei ruošėsi) tikrai išlaikys įskaitą gerai ir galbūt net geriau už pirmąjį - į įskaitą žmonės atėjo su kažkieno rašytais referatais, namuose rašytomis kalbomis ir pan. Nors oficialiai deklaruojama, kad mokinys temai pasiruošti turi 20 minučių, tačiau turbūt vos keli žmonės visoje Lietuvoje šio nurodymo laikėsi ir jau iš anksto žinojo apie ką kalbės.

Daug kalbėta apie tai, kad Lietuvos švietimo sistema yra supuvusi ir nekonkurencinga Europos mastu. Tikrai ne dėl to planuoju palikti Lietuvą, tačiau kai susiduri su tokiais dalykais kaip šiandien laikyta lietuvių įskaita, tai tiesiog negali savęs nepaklausti “jie galvoja ką daro?”. Buvęs apgailėtinas kompiuterinio raštingumo testas jau lyg ir pamirštas, tikriausiai niekas nepasikeis ir dėl lietuvių kalbos įskaitos, bet naiviu tikiu, kad ateityje mano vaikai galės mokytis tvarkingoje švietimo sistemoje, nes tai, kas vyksta dabar yra tiesiog nerimta. Įrašą užbaigsiu viena iš įskaitos temų - “Lietuvos jaunimas siekia ne diplomo - o tikro išsilavinimo”, tipo ne?

Balandžio viduryje Kalifornijoje vyko MySQL konferencija, kurioje buvo galima išgirsti pačių įvairiausių pranešimų duomenų bazių tema. Mane labiausiai sudomino „The Lost Art of the Self Join“ pranešimas (pateiktis PDF formatu), kurio kulminacija buvo Sudoku galvosūkio išsprendimas vos viena SQL užklausa (angl. query) - šį kartą apžvelgsiu mano rastus Sudoku sprendimo būdus.

Daugiau informacijos apie Sudoku žaidimą galite rasti Wikipedijoje, kur aprašyti ir dažniausiai sutinkami bei naudojami sprendimo būdai. Kompiuteris veikia šiek tiek kitaip nei žmogaus smegenys, todėl ne visi aprašyti būdai tinkami - paprasčiausia būtų Sudoku sprendžiančią programą parašyti „aklo spėjimo“ (angl. Bruteforce) būdu. Toks sprendimo būdas paremtas tuo, kad išbandomos visos įmanomos langelių reikšmės ({1,2,3,4,5,6,7,8,9}), kol randamas teisingas sprendimas. Pats elementariausias sprendimas sunaudotų 9^81 (1.96 * 10^77) procesoriaus ciklų, todėl sprendimas turėtų užtrukti ilgai, labai ilgai. Internete yra gausybė įvairiausių programų, kurios sprendžia Sudoku, o jų sparta siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių galvosūkių per sekundę.

Minėtoje pateiktyje buvo patekta užklausa, kuri 6×6 dydžio Sudoku galvosūkį išsprendžia per akimirką. Šis būdas susidoroja tik su sumažinta galvosūkio versija, nes standartinio 9×9 galvosūkio sprendimui pritrūktų JOIN tipo vidinių užklausų (MySQL JOIN užklausų kiekis yra ribotas, taigi pavyzdžiui su PostgreSQL pavyktų išspręsti ir pilno dydžio galvosūkį). Kadangi pateikties tikslas buvo lyg ir priminti, kad SQL užklausose galima naudoti JOIN’us, tai pateiktas sprendimas gal ir nėra praktiškai pritaikomas, tačiau puikiai iliustruoja tai, kaip galima programos ciklus perkelti į užklausas. Verta pažymėti ir tai, kad tiek daug vidinių užklausų galima naudoti tik tada kai duomenys yra gerai indeksuoti arba jų yra mažai, nes kitu atveju užklausa gali būti apdorojama amžiais (4 lentelės su 15′000 įrašų sujungtos į 4-matę struktūrą būtų apdorojamos 321 metus).

Jei jau pradėjome spręsti Sudoku, tai galima prieiti ir prie galutinio sprendimo - 9×9 dydžio galvosūkį sprendžianti užklausa. Nors ji iš pirmo žvilgsnio atrodo gana griozdiška ir neoptimali, tačiau jos vykdymas užtrunka vos 0.4 sekundės. Lyginant su programiniais sprendimo algoritmais tokia sparta atrodo juokinga, tačiau pasižaisti ši užklausa yra visai tinkama. Užklausos pabaigoje pamatysite pradinių duomenų reikšmes, o atsakymas gaunamas vien tik loginių patikrinimų dėka, t.y. šioje užklausoje aprašyta Sudoku taisyklė - skaičius turi būti unikalus stulpelyje ir eilutėje. Pasižiūrėjus atidžiau šis sprendimo būdas netgi nenaudoja jokių duomenų iš lentelės - lentelė panaudojama kaip šablonas ir jos laukeliai tik nusako lentelės struktūrą.

Nors dar nespėjau išbandyti nei pirmos nei antros užklausos (kol kas dar neradau paruoštų testinių duomenų bei naudojamų lentelių struktūros aprašų), tačiau abejoju, kad jos galėtų neveikti - abu jie kopijuoti iš patikimų šaltinių, o ir pačiose užklausose nelabai pavyko rasti loginių ar pan. klaidų. Abi šios užklausos pasižymi tuo, kad viena lentelė (su N laukų) panaudojama kelis kartus taip sukuriant virtualią NxN dydžio galvosūkio lentelę - atsakymo ieškojimas ir skaičių bandymas paliekamas MySQL duomenų bazių sistemai. Galbūt tai yra šioks toks „iškrypimas“, tačiau tokius dalykus gali sukurti tik gerai išmanydamas užklausų rašymą, todėl tikrai rekomenduoju kiekvienam pasiskaityti pateikties skaidres.

Praktiškai tokie dalykai vargiai panaudojami, tačiau teorinėms žinios stiprinti yra visai šaunūs, nes parašyti gerą užklausą yra menas mokslas. Be abejo kompiuterių sparta nepaliaujamai auga ir tai, kas vakar atrodė lėta, šiandien užtrunka vos kelias tūkstantąsias sekundės dalis, tačiau tai dar nereiškia, kad resursų prieaugį galima švaistyti. Kokių įdomybių jūs žinote?

Visai neseniai Gytis tinklaraštyje „Žmogus turintis ką pasakyti“ pristatė savo mintis apie knygų skaitymą. Svarbiausias jo rašinio sakinys man pasirodė šis - “Jei žmogus nenori, tai ir neskaito”. Šiandien jums papasakosiu ne tik apie knygų skaitymą, tačiau ir mano požiūrį į lietuvių kalbą kaip pamoką ir kodėl aš esu jos didžiausias „priešas“ - turbūt ne veltui rašau apie matematiką ar programavimą.

Vis dar mokausi mokykloje, tačiau jau nebe pamenu kada paskutinį kartą skaičiau knygą - turbūt vėliausiai prieš keletą mėnesių. Parašęs šį sakinį jaučiuosi šiek tiek kvailai, nes netgi pats žinau, kad knygos yra geras dalykas ir jų skaitymas labai praturtina žmogaus mintis. Tačiau tam yra šioks toks paaiškinimas. Kas su manimi mokosi mokykloje, be abejo žino, kad man lietuvių kalba yra „priešas numeris vienas“. Vien jau faktas, kad anglų kalbos bandomąjį egzaminą parašiau žymiai geriau nei lietuvių, tik įrodo, kad lietuvių kalba tikrai nėra mano mėgstamiausia pamoka. Nekartą lietuvių kalbos pamokas praleisdavome valgykloje su draugais, nes iš esmės bet kokia kita veikla man atrodo žymiai įdomesnė nei lietuvių kalbos pamokos. Net ir tada, kai nueinu į pamoką, tai atsėdžiu iškenčiu tas 45 min. ir nuskambėjus skambučiui pajaučiu didelį palengvėjimą. Realinis profilis pasirinktas 11-oje klasėje labai puikiai apibūdina mano požiūrį į lietuvių kalbą.

Lietuvių kalbos pamokoms dažniausiai kas savaitę reikia perskaityti bent po vieną knygą, bet tai pas mus daro labai retas. Žinoma, mokausi ne gimnazijoje ar prestižinėje mokykloje tai tikriausiai ir žmonių poreikiai yra visai kitokie, tačiau mes visi labai šauniai išsisukame ir be knygų skaitymo. Labai dažnoje situacijoje nuomonę apie knygą galima susidaryti jau per pirmą jos nagrinėjimo valandą, nes beveik visada knyga turi tik keletą mokykliniam lygiui svarbių bruožų, o norint juos atrasti visiškai nebūtina skaityti visos knygos. Kartais būna riesta, nes neperskaičius knygos dorai dalyvauti jos nagrinėjimo diskusijoje būna sudėtinga, tačiau kadangi šansas, kad tave pakvies, yra lygus 1/N, kur N - mokinių skaičius klasėje, tai net ir neskaičius knygos galima labai paprastai išvengti dvejeto. Galima būtų bijoti artėjančio lietuvių kalbos brandos egzamino, tačiau realiai nelabai matau priežastis nervintis - rašant rašinį užtenka remtis vos vienu lietuvių rašytoju, todėl visiškai nebijau pritrūkti argumentų.

Įdomiausia yra tai, kad yra du projektai, kurie mano situacija daro logiškai nesuvokiama. Pirmasis - tai ŽaliaŽolė.lt (rašyk.lt mažesnė versija, tačiau vien jau šių projektų santykiai verti atskiro įrašo). Nevertinsiu šio projekto gerumo ir prasmės, nes jau praėjo kelios savaitės nuo to, kai aš suradau mane pavaduojantį sistemos administratorių. Šis projektas įdomus tuo, kad jo veikla yra sukoncentruota ties savo kūrybos dalinimusi ir kitų kūrybos vertinimu. Man jau kuris laikas galvoje kirbėjo klausimas „Ką aš čia veikiu?“, tačiau padoraus atsakymo taip ir neradau - poezijos niekada gyvenime nerašiau, kitų kūrinių neskaitau, o lietuvių kalbos pamokas praleidžiu labai dažnai. Keletą kartų esu dalyvavęs šio projekto rengiamuose poezijos skaitymuose, knygų pristatymuose, bet taip ir nesupratau ką aš ten veikiu. Turbūt nesunku atspėti, kad tarp menininkų iškentęs daugiau nei 3 metus šiandien aš ten jau net nebekišu nosies.

Kelių savaičių bėgyje atidarome savo knygyną ir aš iš dalies tampu knygų prekeiviu. Nelogiškumo viršūnė, nes koks iš manęs knygų pardavėjas, kuris pats neskaito knygų (skaityti čia). Labai gerai, kad mūsų įmonėje dirba net 4 knygomis labai besidomintys žmonės, tai mano neišmanymas nelabai kam ir betrukdo, tačiau pats faktas, kad užsiimu tokia veikla atrodo gana įdomiai. Ne taip, kaip su ŽaliaŽolė.lt projektu, kuriamo knygyno mesti niekada neplanuoju, nes tai bus toks projektas, kuris labai tikėtina, kad paklos pamatus mano finansiniam stabilumui. Visiems skaitytojams norėčiau dar ir pareklamuoti šį jau greitai pasirodantį projektą - knygos geriausiomis kainomis, labai didelis pasirinkimas, papildomos funkcijos ir t.t. Nemoku rašyti agitacijų ar propagandinio tipo rašinėlių, todėl labai daug ir neišsiplėsiu, bet faktas tas, kad tai bus tikrai labai geras knygynas. (Ne, aš nuolaidų neteikiu)

Viską tenka užbaigti tuo, kad viena iš tinklaraščio rašymo priežasčių buvo noras išmokti rašyti geriau, sklandžiau ir vaizdingiau. Rezultatai kol kas vargiai jaučiami, bet aš pats jaučiu, kad rašydamas rašinį aš jaučiuosi žymiai stipriau ir reikalaujama 500 žodžių riba jau gana lengvai pasiekiama. Galbūt pasirinktas straipsnio pavadinimas atrodo šiek tiek per drastiškas, bet nuoširdžiai galiu pasakyti, kad jei kas nors man duotų pasirinkimą, tai jau seniai nelankyčiau lietuvių kalbos pamokų. Degraduočiau greičiau nei reikėtų, bet galėčiau laiką skirti tam, kas mane domina. Kokių pamokų jūs vengiate/vengėte?

Lietuvos Švietimo ministerijos požiūris į egzaminus ir vėl visus tiesiog pribloškė - „Kompiuterinio raštingumo testas“ viešai specialistų įvertintas kaip nekokybiškas ir siūloma jo rezultatus anuliuoti. Aš jį taip pat laikiau, kaip ir kita daugybė dvyliktokų mūsų ir kitose mokyklose, tačiau kažkodėl sugebėjau pasirodyti visai neprastai (29 teisingi atsakymai iš 30), nors ir užduotys, kaip teigiama, buvo „blogos“. Pabandysiu pasižiūrėti ką egzamino rengėjai darė blogai ir kaip aš vertinčiau susiklosčiusią situaciją. Po kelių straipsnių apie mokyklą susilaukiau kritikos, kad aš nesu išstudijavęs mokyklos programų(!), įstatų ir pan. todėl neturėčiau svaičioti mintimis apie „negerą“ tvarką, todėl pabrėžiu, kad tai tik mano pamąstymai ir visai nebūtina į juos atsižvelgti.

Kodėl aš laikiau kompiuterinio raštingumo testą? Geras klausimas, nes realiai niekas iš mokytojų siūliusių jį laikyti nepaaiškino jo prasmės. Sunku spręsti apie kitas mokyklas, tačiau remdamasis savosios pavyzdžiu teigiu, kad šis testas buvo prastai rengiamas nuo pat pradžių - jį rinkosi žmonės, iš kurių vienas buvau ir aš, kurie net nežinojo jo prasmės/vertės. Testas kaip testas, gausite kažkokį lapelį (aka pažymėjimą), bet kokia to prasmė taip ir liko neaišku. Kažkur girdėjau, kad jį įvertina kažkokie universitetai, tačiau daugiau informacijos neradau, todėl šią įskaitą pasirinkau beveik atmestinai. Tiesiog man, kaip žmogui besidominčiam kompiuteriais, buvo įdomu pasižiūrėti kas tai yra ir koks yra mano žinių lygis tokio lygio/specifikos testuose. Ne paslaptis, kad Mircrosft Office ir pan. programomis naudojuosi labai retai, tai klausimai iš jų tikrai pareikalauja mastymo.

Rezultatas (29/30) pernelyg nenustebino ir net galbūt nuvylė - įvertinęs klausimų sudėtingumą net neabejojau maksimaliu taškų skaičiumi, tačiau visgi kažkur suklydau. Žinoma, čia būtų galima kaltini prastai sudarytus klausimus ir bla bla bla, tačiau mano manymu, mąstantis žmogus tikrai turėjo sugebėti išsisukti iš „kvailų“ ruošėjų klaidų. Taip, nekorektiški klausimai tikrai nežavi ir glumina silpnus kompiuterijoje žmones, bet visi, kurie turi nors krislelį loginio mastymo, tikrai neturėjo padaryti daug klaidų. Mokykloje tikrai moko kaip pagal pačius klausimus nuspręsti kokio atsakymo tikėtis ir kitaip gudrauti, todėl gudresni žmonės galėjo atsakyti teisingai, net jei ir atsakymo variantai visi būtų iš tikrųjų neteisingi. Galbūt nelabai gražu teigti, kad mokykloje išmoksti ir sukčiauti, bet taip juk ir sužinai kaip nepasimesti ties tau atrodančiu nelogišku klausimu.

Labai daug kur analizuojamas šis klausimas:

Kuris iš išvardintų interneto adresų yra neteisingas:

1. www.usa.business.com
2. www.humoras.top.lt/zuikis
3. www.ids.eu
4. www.kompiuteriųdalys.lt

Aš pasirinkau paskutinį atsakymo variantą. Jis kitų laikomas teisingu, tačiau aš drįsčiau nesutikti, nes kompiuteriųdalys.lt yra rašomas xn--kompiuteridalys-ngd.lt, o tai, kad naršyklės supranta ir lietuviškus simbolius dar nereiškia, kad toks adresas yra teisingas (naršyklės jį tiesiog konvertuoja). Kaip manote kokie rezultatai būtų, jei būtų pateiktas taisyklingas adresas xn--kompiuteridalys-ngd.lt? Galiu net neabejodamas pasakyti, kad didžioji dalis žmonių būtų jį pažymėjusi kaip neteisingą, bet jis juk net teisingesnis už kompiuteriųdalys.lt. Sakyčiau, kad tai yra gana klampi situacija, nes vienareikšmiškai teigti kad teste pateiktas adresas yra teisingas tikrai negalima, be to, jei jau pateikti 3 tikrai teisingi adresai, tai turbūt nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog teisingas yra likęs. Logika.

Kyla gandų, kad šio testo užduotys buvo nepatikrintos, parengtos skubotai ir pan. Tačiau man tai yra visiškai nesvarbu - tai tiesiog ne mano problemos. Aš kaip mokinys turiu teisę į kokybišką mokslą ir egzaminus, todėl nematau logiško paaiškinimo kodėl dėl kelių užduotis rengusių mokytojų aplaidumo turi kentėti tūkstančiai Lietuvos mokinių ir juos ruošusių mokytojų. Galbūt tai nuskambėjo šiek tiek hiperbolizuotai, tačiau taip jau yra - arba tai tvarkingas ir kokybiškas testas arba jau geriau jokio testo. Kažkodėl negirdėjau, kad toks ažiotažas dėl užduočių kokybės kiltų po brandos egzaminų, todėl galima numanyti, kad net šio testo rengėjams jis yra toks nesvarbus, jog jie net nesistengia jį padaryti kokybiškai. Įdomu…

Labai laukiu tolesnio atgarsio: galbūt rezultatų atšaukimo, perlaikymo ar dar kažko panašaus. Parašiau iš savo pusės, nes man klausimai nesukėlė didelių problemų - galbūt kitiems sukėlė, tačiau jei tokį testą išlaikė ir kompiuteriuose vos vos besigaudantys mano klasiokai, tai gal jis net nebuvo toks jau kreivas kaip teigiama ir bandoma parodyti? Palieku šį klausimą neatsakytą, tačiau faktas tas, kad bet kokiu atveju šio testo-egzamino kokybę ir vertę reikia gerinti/didinti, nes NEC (Nacionalinis egzaminų centras) suformuotas ne testukams rengti. Kaip sekėsi jums?

Informatikos pamokos visgi yra naudingos - plačiau susipažįstu su įvairių žmonių programavimo stiliais. Be abejo, turbūt vos vienas kitas iš kelių dešimčių bus programuotojais, tačiau visgi - jie visi yra labai šaunūs ir matyti kaip jie tai daro yra labai linksma ir įdomu. Nenoriu minėti nei vardų, nei pavardžių tų žmonių, kurių stilius ir požiūris čia gali atsispindėti, tačiau primygtinai konstatuoju, kad čia nebus jokio melo ar „varymo“, todėl visą šią informaciją galite priimti kaip bendrinę, o ne orientuotą ties keliais žmonėmis. Šiandien papasakosiu kokius žmones mačiau/matau ir kuo jie yra įdomūs - paskutiniai du informatikos metai yra be galo šaunūs sutiktais žmonėmis ir visokiais darbeliais, kurie buvo atlikti arba ne.

Turbūt taikliausia pradėti nuo tų, kurie programavime nesigaudo. Nesigaudo visiškai. Kadangi mokykloje programuojame Paskaliu, tai labai sėkmingai naudojamės FPS programa, kuri yra labai šauni vienu aspektu - sukūrus naują programą ji automatiškai sukonstruoja „Sveikas, pasauli!“ programėlę. Žinoma, man tai trukdo, tačiau ji labai svarbi pirmajam žmonių tipui. Taigi šie žmonės pasileidžia FPS, išvysta tą elementarią programą ir kokias 5 minutes į ją žiūri (tikriausiai galvoja). Kurį laiką pažiūrėję dar kartą akimis permeta sąlygą ir tada lėtai ir palengva pradeda rašyti programą. Nesvarbu, kad dažnai jiems nepavyksta, bet dirba jie tikrai ramiai - nesinervina kai neišeina ir nepuola ieškoti klaidų. Jie tiesiog bando. Galbūt netgi tiktų palyginimas su Estais, žmonėmis, kurie liaudyje pagarsėję kaip lėti žmonės, nes tokia ramybė ir atsipalaidavimas lėtai sutinkamas - žmonės taip įsitraukia į mąstymą, kad jiems laikas lyg ir sustoja. Tokių žmonių turbūt yra daugiausiai visoje masėje, nes visgi ne visi žmonės suvokia programavimą.

Yra ir labai priešingas šiems žmonėms tipas - tai greituoliai. Gavę programą jie dar gerai neįsiskaitę į sąlygą pradeda rašyti programą. Visai normalu, kad po kurio laiko jie „užstringa“ - programa nesikompiliuoja, o klaidos nesimato. Nesu aš piktas žmogus, tad visada baigęs savo darbus mielai padedu ir kitiems, taigi prisidės prie tokių žmonių kompiuterių dažniausiai pats kurį laiką žiūriu tiesiai į ekraną lyg priklausyčiau pirmajam tipui. Didžiausia šių žmonių problema, kad jie nelabai supranta ką rašo ir dažniausiai jų programos visiškai neatitinka sąlygos keliamų uždavinių. Taip atsitinka dėl to, kad žmonės tiesiog naudoja kažkur girdėtus būdus, pabando pritaikyti keletą ciklų, tačiau realiai jie nesuvokia ką daro, tačiau priešingai nei pirmieji, jie dar ir nelabai galvoja - svarbu kažką prirašyti. Žinoma, pats noras kažką padaryti yra sveikintinas, tačiau jis deja yra aklas, todėl rezultatai retai kada nudžiugina. Grįžtant prie šios grupės - šių žmonių yra mažiau nei pirmojoje grupėje, tačiau visgi jų pasitaiko.

Neminėdamas vardo galiu pasakyti, kad yra vienas žmogus, kuris turi patį keisčiausią mano matytą programavimo stilių ir vertas yra paminėjimo. Žmogus labai šaunus ir protingas, tačiau programuoja be galo neoptimaliai. Gavęs užduotį jis ją išsianalizuoja, sugalvoja kaip daryti ir pradeda rašyti programą. Viskas būtų gerai, jei jis tą programą nors kartą pabandytų sukompiliuoti - labai gerai atsimenu tokį atvejį, kai jis pirmą kartą programą pabandė tik ją baigęs rašyti. Turbūt ne sunku atspėti, kad programa neveikė, jis daug ir ilgai ieškojo problemų, kol galų gale pradėjo lysti daugybė loginių klaidų - skirtingi kintamieji, duomenų tipų aprašai maišosi su kintamaisiais ir t.t. Žodžiu, po ilgų tvarkymų ir taisymų programa visgi pasileido, tačiau laiko buvo sugaišta marios ir jei neklystu, ji veikė nekorektiškai. Paskalis yra labai paprasta kalba, todėl visiškai nereikėtų bijoti ja rašomų programų karts nuo karto išbandyti - tai tikrai tik padės parašyti teisingai, jau vien dėl to, kad labai mažai žmonių iš vis suvokia ką rašo.

Visi kiti žmonės arba dirba padoriai, arba aš jų tiesiog nepastebėjau. Apie savo požiūrį ir darbo stilių turbūt dar kada nors parašysiu, nes į šį įrašą nebenoriu to talpinti vien dėl per didelio teksto kiekio jums. Manau, kad netgi galima čia iššaukti visai įdomią diskusiją - kokių keistų/įdomių žmonių esate matę programuojant. Programuotojai yra programuotojai - jie tikrai vargiai gali kuo nustebinti, tačiau paprastų žmonių algoritmavimo bandymai yra tikrai įdomūs ir verti dėmesio.

Šiek tiek keista, kad tik praėjus trims mėnesiams nuo metų pradžios pradedu dėlioti šių metų planą, tačiau tik dabar jis daugmaž galutinai susiformavo mano galvoje. Be to, kadangi daugybė dalykų praėjusiais metais smarkiai peržengė mano lūkesčius, tai šį kartą stengiausi susidėlioti tokį planą, kurio man taip lengvai nepavyktų įvykdyti. Jį jums pateikiu sutrumpintą ir šiek tiek kitokį nei originalas mano galvoje, nes ne visi dalykai ir tikslai yra aiškiai suformuluoti todėl jiems dar reikia šiek tiek laiko ir be abejo yra tokių punktų, kuriuos viešinti aš tiesiog nedrįsau. Iš ties būų įdomu susilaukti jūsų nuomonės apie tai, ką aš planuoju nuveikti šiais metais.

Mano 2008-ųjų planas.

• Mokslas
  • Baigti mokyklą
    Mielu noru jos net nebaigčiau, nes ir taip gyvenime turiu ką veikti, tačiau norėdamas toliau tęsti mokslus universitete, privalau gauti „Brandos atestatą“, kuris be mokyklos baigimo yra neįmanomas. Jau ne vienas žmogus man pranašavo mokyklos nebaigimą, bet labai tikiuosi, kad man užteks proto ją baigti ir nemesti jos likus vos keliems mėnesiams.
  • Įstoti į “University of Ediburgh”
    Tai padaryti neturėtų būti sunku, nes tikriausiai nesunkiai patenkinsiu visas universiteto keliamas sąlygas, tačiau visgi tai yra labai svarbus įvykis šiais metais. Visus kitus universitetus atmetu, nes šis visais aspektais yra palankiausias ir geriausias iš mano planuojamų.
  • Užsitikrinti finansinį saugumą gyvenimui ir mokslui Škotijoje
    Vien įstoti į universitetą nepakaks - reikės susirasti būdą(-us), kurie man leistų „išgyventi“ Škotijoje. Turiu ne vieną galimą sprendimą, tačiau dar neapsisprendžiau kurį pasirinkti - dirbti ar pasiimti paskolą? Būčiau be galo patenkintas, jei nuvažiavus į Škotiją, bent metus nereikėtų galvoti kaip prasimanyti pinigų ir visą laiką galėčiau skirti mokslams bei persiorientavimui į kitą kultūrą.
• Darbas
  • Baigti jau ilgai kuriamą projektą X, kuris užtikrins firmos pajamas
    Šiam projektui atidaviau tonas laiko ir nors jį kuriame jau 5-6 mėnesius, tačiau vis dar beatodairiškai tikiu jo sėkme - įdėjau tiek darbo ir minčių, kad jis tikrai bus labai geras ir kokybiškai veikiantis. Pajamas jis tikrai neš, tik kol kas neaišku kiek laiko reikės laukti iki solidaus pelno.
  • Atlikti neribotą kiekį šalutinių projektų, kurie padėtų pasiekti apčiuopiamą firmos pelną
    Iš esmės galėtume neužsiimti jokia šalutine veikla ir susikoncentruoti ties pagrindiniais-didžiaisiais projektais, tačiau visgi jie kol kas neneša jokio apčiuopiamo pelno ir tik kuria nuostolius, todėl privalu lėšų prasimanyti kitaip.
  • Pradėti dirbti naudojant „Zend Framework“
    Šiuo metu programuoju su savo pačio susikonstruotu karkasu, tačiau vis labiau noriu naudoti ką nors rimtesnio ir profesionalesnio, todėl „Zend Framework“ bus tikriausiai idealus pasirinkimas visais aspektais (apie šį karkasą dar kada nors parašysiu).
• Gyvenimas
  • Išlaikyti automobilio teises
    Nors greitu laiku tikrai neturėsiu automobilio, tačiau visgi teises turėti verta ir jos tikrai nepamaišys - atsiradus progai bus galima bet kada sėsti prie vairo ir pamiršti troleibusus. Be to, mokėti vairuoti mašiną yra gana įdomu.
    
  • Susitaikyti su visais priešais ir atiduoti visas skolas prieš išvykstant mokytis į Škotiją
    Nors priešų turiu labai mažai, tačiau visgi jų kažkiek yra ir be jokių abejonių norisi išvažiuoti ramia sąžine, todėl su visais žmonėmis 2008 metais stengsiuosi palaikyti tik gerus santykius ir išvykti minimas geru žodžiu. Be to, labai gerai, kad dar neturiu šeimos (žmonos ir/ar vaikų), nes mano išvyka būtų neįmanoma. Tėvai yra tėvai ir jie visada lauks, tačiau kuo mažiau kitų žmonių manęs lauks, tuo man bus lengviau apsispręsti, kur tęsti gyvenimą - Škotijoje ar Lietuvoje.
  • Nutraukti visus įmanomus ryšius su Lietuva, kad bent 4 metus galėčiau gyventi nesirūpindamas situacija Lietuvoje
    Galbūt tai skamba šiek tiek asketiškai ir žiauriai, tačiau jau senai noriu gyvenimą susitvarkyti taip, kad išvažiavus mokytis į Škotiją manęs niekas nelauktų ir aš niekam nebūčiau reikalingas. Visus projektus, atliktus darbus ir prižiūrimus projektus reikės perleisti kažkam kitam, nes nežinau ar tam beturėsiu laiko.

Planas gavosi gana trumpas, tačiau jame pateikti 9-yni punktai šiais metais man bus labai svarbūs ir tik juos įvykdęs galėsiu laikyti metus naudingais. Žinoma, jame yra nėra nemažai punktų, kurie lyg ir būtų svarbūs, tačiau šiuo metu man nėra svarbesnių dalykų už išvardintuosius, todėl metų planas koncentruojasi ties mokslu ir verslu. Sėkmės man juos įvykdant!

IELTS (International English Language testing system) yra tarptautinis anglų kalbos egzaminas, kuris yra beveik visada privalomas stojant į Australijos, Didžiosios Britanijos, Airijos, Kanados ir kitus universitetus, bei skirtas parodyti jūsų anglų kalbos lygį akademiniame arba bendrajame kontekste. Kadangi pats neseniai laikiau šį egzaminą, tai pasidalinsiu patarimais ir mintimis apie egzaminą, bei, be abejo, pasigirsiu savo pasiekimais. Šiame įraše pabandysiu sutalpinti tiek bendrąją informaciją, tiek savo nuomonę, todėl jį perskyriau į dvi dalis - oficialąją ir subjektyviąją.

Egzaminas

IELTS egzaminus Lietuvoje vykdo „Britų taryba“ (angl. British council). Registracija į patį egzaminą yra gana paprasta - užtenka paso, dviejų fotografijų ir 440 Lt apmokėjimo. Egzaminai vyksta apytikriai kartą per mėnesį, o tikslios egzaminų datos pateikiamos „Britų tarybos“ svetainėje. Kadangi šis egzaminas yra gana populiarus, tai vertėtų paskubėti ir registracijos nenukelti į paskutinę dieną, nes labai dažnai maksimalus žmonių skaičius pasiekiamas žymiai anksčiau nei baigiasi registracija. Registracija į artimiausią egzaminą vyksta iki kovo vidurio, tačiau jau šiandien laisvų vietų nebelikę - nepražiopsokite! Likus iki egzamino keletui dienų elektroniniu paštu gausite pranešimą apie konkrečią egzamino vietą, jūsų asmeninį kalbėjimo laiką ir kitą detalią informaciją.

Užsiregistravus egzaminui (tai atliekame „Britų taryboje“, Jogailos 4, Vilniuje) jūs turėsite teisę pasiskolinti pasiruošimo knygų ir testų, kuriuos pasiimti tikrai rekomenduoju - IELTS egzaminas yra gana specifinis ir iš anksto nepabandžius užduočių, gerų rezultatų pasiekti bus beveik neįmanoma. Egzaminą sudaro keturios dalys - kalbėjimas, klausymas, rašymas ir skaitymas. Lietuviams sunkiausias yra kalbėjimas ir rašymas, o kitos dvi užduotys atliekamos gana nesunkiai. Kadangi šis egzaminas orientuojasi į gebėjimą naudotis kalba, o ne į aklą jos vartojimą, tai pernelyg nepergyvenkite dėl klaidų ar nusišnekėjimų - svarbiausia, kad visa tai būtų atliekama sklandžiai ir suprantamai. Visas egzaminas vykdomas tik anglų kalba, todėl pasiruoškite įdėmiai klausytis ir nepasimeskite.

Egzamino rezultatai žinomi po 14 dienų nuo testo ir iš kart išsiunčiami jums ir pasirinktoms įstaigoms registruotu laišku. Žinoma galite pasirinkti, kad sertifikatą atsiimsite „Britų taryboje“. Sertifikate pažymimi keturių sričių rezultatai ir galutinis rezultatas (vidurkis). Be to, pateikiama informacija apie jus (vardas pavardė, gimimo data, nuotrauka ir t.t.), egzamino laikymo dieną ir informacija kitiems, kaip jie gali patikrinti šio sertifikato autentiškumą internete. Gautas sertifikatas galioja dvejus metus.

Rezultatai

Egzaminui ruošiausi tikrai ne daug, nes sulaukęs mane tenkinančio ir džiuginančio pasiūlymo iš Edinburgo universiteto, sužinojau, kad man šis egzaminas yra nereikalingas. Kadangi egzamino atsisakyti negalima, tai teko jį visgi laikyti. Keletą kartų pasiėmiau mokymosi medžiagos ir gana drąsiai nužingsniavau į egzaminą.

Pirmoji mano dalis buvo kalbėjimas, kuris pasirodė netgi visai kitoks negu tikėjausi - egzaminatorė buvo tikra anglė, o visas kalbėjimo egzaminas vyko kaip pokalbis restorane. Kalbėjome gyvenimiškomis temomis, juokavome ir net nustebau, kai egzaminas taip greitai baigėsi. Tai buvo tikrai lengviau negu tikėjausi. Kitą dieną buvo visos kitos egzamino dalys - nuo pačio ryto iki vidurdienio sėdėjome „Reval hotel“ viešbutyje, kuriame ir vyko egzaminas. Sunku ką nors papasakoti apie patį egzaminą - pirmą kartą viskas atrodė įdomu ir netgi keista. Turbūt patį didžiausią įspūdį paliko egzamino patalpa - „Reval hotel“ konferencijų salė. Nepaprastai įspūdingai atrodė 80 žmonių susodintų prie dviviečių stalų, kurie buvo sustatyti gana atokiai vienas nuo kito - pažvelgus į šoną galėjai išvysti gana tolokai besibaigiantį žmonių „bloką“. Keletas valandų ir egzaminas baigtas.

Dvi savaitės iki rezultatų paskelbimo buvo gana ramios, nes egzaminas per darbus tiesiog pasimiršo, tačiau rezultatų sulaukimas gana prailgo. Nors rezultatai buvo siunčiami registruotu paštu, bet jų siuntimas užtruko vos ne savaitę - tikrai nemažas laiko tarpas. „British council“ laikosi tokios politikos, kad egzamino rezultatai laikomi paslaptyje ir juos pateikia tik sertifikatų pavidalu. Nei telefonu, nei el. paštu rezultatų negausite, taigi teks tikėtis Lietuvos pašto spartumo. Keletas dienų tikrai prailgsta, nes noras kuo greičiau išvysti rezultatus yra tikrai didžiulis. Egzaminą laikiau vasario 13-14 dienomis, o šiandien, galų gale, sulaukiau atsakymo. Mano rezultatas - 7. Jums jis tikriausiai mažai ką sako, todėl pateikiu oficialų šio rezultato apibūdinimą:

7 Good User

Has operational command of the language, though with occasional inaccuracies, inappropriateness and misunderstandings in some situations. Generally handles complex language well and understands detailed reasoning.

Aš šiuo rezultatu esu be galo patenkintas, nes realiai net nesitikėjau tiek daug surinkti. Kadangi papildomai anglų kalbos niekada nesimokiau, egzaminui ruošiausi gana paviršutiniškai, tai man šis rezultatas yra tiesiog idealus - daugiau tikėtis būtų tiesiog naivu. 6 arba 6.5 reikalauja didžioji dalis universitetų, todėl mano 7-ukas yra tikrai solidus - jo man pakaktų įstoti į didžiąją dalį specialybių, nors apie anglų filologiją tikriausiai tektų pamiršti. 7 lietuviui yra daug.

Išvados

Išvados labai aiškios - šis egzaminas yra gana nestandartinis lietuviams, nes, priešingai nei valstybiniai egzaminai, reikalauja ne aklo kalimo, o gebėjimo informacija naudotis. Nors jis man ir buvo nereikalingas, bet įrodė, kad anglų kalbą moku ir labai didelių problemų mokantis angliškai neturėtų kilti. Labai tikiuosi, kad čia pateikta informacija bus naudinga būsimiems šio egzamino laikytojams, nes aš jau visą pasirengimo kelią praėjau todėl galiu pasidalinti informacija su kitais. Good luck!