Juozo Kaziukėno blogas

Balandžio 6 d. yra oficiali Juozo gimtadienio diena. Šiandien jam sukanka 19 metų.

Šiandien pirmasis įrašas sudominęs mane savo turinio buvo Justino įrašas apie alaus reklamos draudimą televizijoje. Daug kartų jau diskutuota šia tema, rašytos peticijos ir rengtos protesto akcijos, tačiau kol kas nematau rezultatų - sporto transliacijos vis dar pasiekiamos tik aplinkiniais keliais: internetu, kitais kanalais ir pan. Niekada nesutikau su šiuo įstatymu, nesutinku ir dabar, tačiau nesenai atradau keletą argumentų, kurie tiesiog parodo koks šis įstatymas yra bevertis ir beprasmis. Argumentų be abejo galima surasti pačių įvairiausių ir net neįtikinamiausių, tačiau aš jums pateiksiu tai, kas yra tiesiog iš mano gyvenimo.

Įdomiausias dalykas - kodėl reklama buvo uždrausta televizijoje, bet liko spaudoje, internete ar lauko stenduose? Kiekvieną dieną einu į mokyklą einu tuo pačiu keliu, kuris ties troleibuso stotele susijungia su visų mokinių, atvažiuojančių nuo Lazdynų ar Panerių pusės, keliu. Stotelėje stovi standartinis trijų pusių reklamos stendas, ant kurio iš visų pusių puikuojasi alaus reklama. Reklamos stendas stovi taip, kad jo tiesiog neįmanoma nepastebėti. Todėl kokia reklama efektyvesnė - ta, kurią mato mokiniai kiekvieną dieną, ar ta, kuri kartais pasirodo televizoriuje (kurį žiūri ne visi)? Net neabejoju, kad toks stendas tikrai labiau atkreipia dėmesį nei įtemptą varžybų minutę šmėkštelėjęs miniatiūrinis alaus logotipas ant krepšininko šortų. O juk reklama yra dar ir žurnaluose, laikraščiuose ir t.t., tai kuo jau tokia televizija išskirtinė - judančiu vaizdu?

Velykų atostogų metu mokykloje rašėme lietuvių kalbos bandomąjį egzaminą, kurio teksto suvokimo užduotis susidėjo iš vienintelio teksto - teksto apie alų. Jame buvo nagrinėjamas rūpintojėlio simbolis Kalnapilio reklamoje ir panašios temos. Tekstas be abejo buvo pateiktas esė forma ir alus jame nebuvo pagrindinis dalykas, tačiau jis vis sušmėžuodavo. Nežinau iš kur atkeliavo šios užduotys, bet turbūt ne vienas mokinys skaniai nurijo seilę ir jo nors kuo greičiau ištrūkti iš egzamino klasės tikrai sustiprėjo. Egzamino užduotis = alaus reklama? Neblogai, nes net neabejoju, kad ji buvo parinkta be aludarių įtakos, tačiau kaip ir lauko reklama tikrai suveikė efektyviai. Faktas, kad egzaminų teksto suvokimo užduočių tekstai visada būna nutaikyti į analizuojančiojo psichiką, tačiau jei jau ir juose pasirodo alus, tai net sunku surasti priežasčių pateisinti dabartinį draudimą.

Reklama yra ne tik televizijoje - alaus reklamos pilna visur ir net ten, kur ji turėtų tikrai būti uždrausta (prie mokyklų, mokyklos dalykuose ir t.t.), todėl tai tik dar vienas faktas, kodėl alaus ar alkoholio reklamos draudimas televizijoje yra absurdiškas. Abiems Lietuvos komandoms iškritus iš Eurolygos labai svarbių sporto transliacijų kaip ir nebeliko, tačiau Formulė-1 dar tik prasideda, todėl tai, kad televizija vis gi nusprendė rodyti gyvas transliacijas yra labai gerai, tačiau vis dar sunku suprasti kada jie laikosi įstatymo, o kada - ne. Pagyvensim - pamatysim.

Neretai žmonėms kyla problemų besirenkant naują kompiuterį, tačiau aš siūlau vieną labai elementarią, tačiau visada galiojančią taisyklę. Štai keletas pagrindinių kompiuterio savybių:

• Sparta
• Kaina
• Kokybė

Išsirinkite dvi. Jūsų pasirinktos savybės nulems tai kokiomis savybėmis pasižymės kompiuteris ir kuri iš šių savybių virs jo trūkumu. Galimi variantai:

• Sparta ir kokybė. Kokybiškas ir spartus kompiuteris, tačiau jo kaina - didelė.
• Kaina ir kokybė. Pigus ir kokybiškas gaminys, tačiau jo sparta - maža ar vidutinė.
• Sparta ir kaina. Pigus ir spartus kompiuteris, tačiau jo kokybė - abejotina.
• ir t.t.

Turbūt labai retais atvejais šias tris savybes galima suderinti.

Vakar mano akyse užkliuvo Pauliaus įrašas Jaunieji verslininkai, kuris tiesiog maloniai pritrenkė mane savo pirmuoju sakiniu - „Mane nervina Juozas“. Tai net dar geriau už patį pirmąjį komentarą, kuris irgi buvo be galo įdomus. Kodėl jis mane žavi? Nes jaučiu, kad Paulius skaitydamas mano tinklaraštį ir pats jaučia norą kažko siekti, tobulėti ir kovoti. Iš tikrųjų, tai jau net nebepirmas toks komentaras - nežinau kodėl, bet aš sugebu žmonėms suteikti jėgų kovoti dėl savo svajonių. Žinoma, tai iš mano pusės daroma gana tikslingai - rašau apie savo pasiekimus ir laimėjimus, planus ir jau nudirbtus darbus, kas automatiškai žmonių galvose sukelia mintis “Ei, juk ir aš taip galiu!”. Taip, jūs galite, svarbiausia tikėtis savo svajonėmis!

Įdomus dalykas apie teigiamą nuomonę yra tas, kad ji visada yra tylesnė ir nuoširdesnė už neigiamą. Kol kas dar nepavyko rasti paaiškinimo šiam reiškiniui, bet labai tikėtina, kad tai kyla iš kažkur giliai slypinčios žmonių psichologijos. Perskaitęs jam nepatikusį straipsnį žmogus dažniausiai neatsilaiko pagundai „įkasti“ autoriui, taip pat ir rašydamas straipsnį žmogus dažniausiai labiau pažymi neigiamas savybes, nei teigiamas. Taip jau yra, kad neigiama nuomonė yra dažniau girdima, nes neretai patyręs teigiamą pojūtį žmogus tiesiog neatskleidžia to ar tai pasilieka sau. Mano manymu, sulaukus teigiamo įvertinimo jį reikėtų labai vertinti - įžeisti, „sumaišyti su žemėmis“ žmogus visada spės, tačiau jei jau jis atsiliepė teigiamai, tai reiškia, kad jam tai yra tikrai miela ar priimtina.

Įvairios yra ir komentarų formos. Elektroniniu paštu atsiųstas - gana kuklus, tinklaraščio komentaras - atviresnis ir t.t. Plačiau panagrinėkime elektroniniu paštu siunčiamas nuomones. Kaip pastebėjau, elektroniniu paštu siunčiami komentarai yra labiausiai verti įvertinimo, nes jei jau žmogus nepasivargino parašyti laiško, tai žmogui sukurtas efektas buvo toks stiprus, kad jis tiesiog negalėjo nesusisiekti su jumis asmeniškai. Komentarą parašyti yra paprasta ir tai nereikalauja daug pastangų, todėl jis ne visada bus nuoširdus, nors pasitaiko ir tokių. Be to, laiške išsakyta nuomonė yra neretai atviresnė turinio prasme, nes ji dažniausiai turi tokių minčių, kurios tiesiog negali būti išsakytos viešai.

Visgi artėja pavasaris - gera nuotaika turėtų vis dažniau žibėti žmonių veiduose. Todėl kviečiu visus pasidalinti galbūt mieliausiais ir neįtikinamiausiais asmeniniais komentarais, kurie ne tik, kad pamalonino jūsų savimeilę, tačiau ir suteikė tikslą rašyti toliau. Tuo tarpu aš norėčiau dar kartą padėkoti už jūsų nuomones ir patikinti, kad viską ką čia perskaitote galite pasiekti ir patys - svarbiausia ne tik svajoti arba galvoti, kaip kažką kiti daro blogai ar netinkamai, o pačiam siekti savo tikslų ir daryti taip, kaip jums atrodo geriausiai. Sėkmės!

Nors jau spėjo pasirodyti dvi mano straipsnių serijos apie vartotojų sekimą internete dalys, tačiau tik dabar supratau, kad pati vartotojų sekimo prasmė ir nauda liko nepaaiškinta. Klaidą skubu ištaisyti ir šiandien jums pateiksiu gana išsamų rašinį aprašantį vartotojų sekimo internete naudą verslui ir, svarbiausia, vartotojams - tai technologija, kuri nebuvo sukurta jums kenkti (neanalizuosiu tų atveju, kai tai daroma priešingai). Žmonės kol kas bijo patikėti savo privatumą, naršymo istoriją kitiems, tačiau iš ties tai yra tik naudinga ir jums nekelia jokio pavojaus - vartotojų sekimo nauda pirkėjams ir pardavėjams ir bus pagrindinė šios dienos tema.

Turbūt girdėjote apie tokią svetainę Amazon.com. Atrodytų niekuo neišsiskirianti interneto parduotuvė iš kitų, tačiau kodėl ji yra tokia populiari (14.84 milijardų $ pajamos 2007 metais)? Tai įtakojo daugelis veiksnių, tačiau vienas svarbiausių - nuo pat pradžios sukurta be galo naši ir apgalvota prekybos sistema. Amazon.com prekybos sistema išsiskyrė tuo, kad ji ne tik leido vartotojams apsipirkti, tačiau sekė kiekvieną vartotojo veiksmą - peržiūrėtą ar įvertintą prekę, suformuotą užsakymą ir pan. Kadangi Amazon.com svetainė turi dešimtis milijonų vartotojų, tai jie be abejo sukaupia neįsivaizduojamo dydžio kiekį informacijos, kuri vėliau jiems padeda pasiekti puikių rezultatų. Kol kas Lietuvoje dar mažai stambių ir žinomų elektroninių parduotuvių, tačiau jų kiekis didėja ir be jokios abejonės ne už ilgo joms nebe užteks elementarių sprendimų - reikės kažko tokio, kas sudomintų vartotoją, kažko tokio, ką jau senai naudoja Amazon.com.

Kaupti informaciją apie vartotojus naudinga tuo, kad išanalizavus sukauptus duomenis galima nustatyti vartotojų poreikius ir pomėgius. Pats paprasčiausias vartotojų veiksmų analizės pavyzdys - siūlomos prekės elektroninėje parduotuvėje. Labai dažnoje sėkmingai veikiančioje e-parduotuvėje prie kiekvienos prekės jūs išvysite ir keletą susijusių prekių, kurios pateikiamos kaip papildomas pasirinkimas jums. Tai vienas elementariausių žingsnių į intuityvesnę svetainę. Žinoma, panašias prekes galima siūlyti atsižvelgiant į prekės kategoriją, panaudojimo sritį ir pan., tačiau kas geriausiai gali nurodyti prekių „derėjimą“ tarpusavyje - be abejo vartotojai. Juk visų žmonių poreikiai yra skirtingi, tačiau kartu sudėjus kelių tūkstančių ar milijonų (Amazon.com atveju) vartotojų poreikius mes galime išgryninti tai, kas patiks ir bus įdomu daugumai, o ne bus tik aklai numatyta.

Pradėkime nuo pavyzdžio - jūs apsiperkate elektroninėje kompiuterinių prekių parduotuvėje ir nusiperkate MP3 grotuvą, akumuliatorių kroviklį ir keletą akumuliatorių. Visos šios prekės automatiškai yra susijusios tarpusavyje. Tačiau vieno vartotojo atliktas pirkimas dar ne rodiklis, todėl sistema laukia daugiau pirkėjų ir visų jų apmokėtus užsakymus analizuoja - pirktos prekės yra susiejamos ryšiu, kurio „svoris“ vis didėja, kai tos pačios prekės perkamos kelis kartus. „Svorio“ terminas apibūdina sąryšio dažnumą ir kuo jis didesnis, tuo prekių panašumas yra labiau tikėtinas. Grįžkime prie mūsų pavyzdžio - po jūsų į parduotuvę užsuko dar keletas pirkėjų ir jie taip pat įsigijo tokį patį MP3 grotuvą, bei akumuliatorių kroviklį. Nemanote, kad ir kitiems vartotojams peržiūrintiems MP3 grotuvo aprašymą reikėtų pasiūlyti tą patį akumuliatorių kroviklį?

Taip, e-parduotuvės sistema turėjo įvertinti, kad žmonės jau nekartą į vieną pirkinių krepšelį sudėjo MP3 grotuvą ir akumuliatorių kroviklį, todėl labai tikėtina, kad daugybė kitų pirkėjų taip pat susidomės galimybe prie MP3 grotuvo įsigyti ir akumuliatorių kroviklį, galbūt keletą akumuliatorių, geresnes ausines ir t.t. Jau turėjote pastebėti, kad paprastos vartotojų užsakymų analizės dėka mes galime nuspėti kas sudomins vartotojus ir kas bus naudinga abiems pusėms. Naudinga abiems pusėms, nes vartotojas įsigys pilnesnį ir funkcionalesnį komplektą, o elektroninė parduotuvė be abejo padidins savo apyvartą ir galbūt pajamas. Žinoma, jūs galite būti vienas iš tų, kurie bus labai konkrečiai apsisprendę ties savo pirkiniu ir niekas kitas jūsų nedomins, bet jei prekei nusprendėte skirti 200 Lt ar papildomi 20 Lt aksesuarams ir priedams smarkiai pakenks jūsų piniginei?

Be abejo ne visų žmonių poreikiai yra vienodi, todėl elementarus prekių siūlymas pagal kitų žmonių pasirinkimus ne visada bus veiksmingas. Kitas žingsnis - tikrasis vartotojų sekimas internete. Maksimaliai efektyvi sistema turėtų atsižvelgti nebe į daugumos poreikius, o tik į konkretaus pirkėjo. Prisiminkime pavyzdį - jūs įsigijote MP3 grotuvą ir keletą aksesuarų. Kitą kartą jums apsilankius parduotuvėje reklama galėtų afišuoti naujas ausines, portatyvias kolonėles ar muzikos pirkimo internete paslaugą. Tikriausiai pastebėjote, kad visos naujai siūlomos paslaugos ir prekės yra susijusios su ankstesniu pirkiniu - MP3 grotuvu. Juk nesunku nuspėti, kad žmogus įsigijęs MP3 grotuvą tikriausiai norėtų praplėsti jo funkcionalumą, todėl neabejotinai įsigis keletą priedų, tačiau svarbiausią - visi nauji pasiūlymai daromi atsižvelgiant į ankstesnę vartotojo veiklą.

Blogiausias dalykas, kad tokią sistemą, kuri taikliai ir protingai nuspėtų vartotojų poreikius, padaryti yra be galo sudėtinga, todėl tik didžiosios užsienio parduotuvės ją ir teturi. Iš mano pateiktų pavyzdžių jums gali pasirodyti, kad tai yra gana elementari sistema - pasižiūri ką žmogus veikė anksčiau ir siūlai jam kažką naujo, bet susijusio. Tačiau taip atrodo tik iš pirmojo žvilgsnio, nes susiduriama su tikrai nemažu kiekiu problemų: didžiuliu duomenų kiekiu, kintančiais vartotojų poreikius ir t.t. Be to, tokio tipo sistema reikalauja gana nemažai matematinių, analitinių ir net psichologinių žinių, todėl ją gerai sukurti galima tik pasitelkus gerų specialistų komandą. Žinoma, tokie žmonės kaip aš bando patys kažką pasidaryti, tačiau visgi pasiekti tokį efektyvumą kaip Amazon.com yra visiškai neįmanoma.

Niekada dar neužsiminiau apie neigiamus vartotojų stebėjimo internete aspektus, tačiau tai padariau ne atsitiktinai. Tiesiog mano manymu tokio tipo sistemos yra tik naudingos ir visiškai nežalingos ar net pavojingos vartotojams. Galima teigti, kad taip yra pažeidžiamas vartotojų privatumas, tačiau juk taip nėra išsaugoma jokia jūsų asmeninė, slėptina informacija. Be abejo turi būti užtikrintas informacijos saugumas, tačiau tol kol ji nebus prieinama trečiosioms šalims, tol vartotojams nėra jokio pagrindo baimintis - kompiuteriai tik padės jums pasirinkti tai, ką jie laikys jus dominančiu. Būtų labai šaunu sulaukti tokio tipo sistemų ir Lietuvoje, nes kol kas elektroninės parduotuvės atrodo labai nykiai - siūlomos prekės, keletas akcijų ir naujienų, o kur tas virtualus pirkėjo dėmesys pirkėjui?

Nėra didelė paslaptis, kad aš esu įmonės UAB „Barzda“ akcininkas ir darbuotojas, taigi jau pats laikas papasakoti kaip mes iš mėgėjiškų pomėgių sukūrėme rimtą įmonę. Nors skaičiuojame tik pirmuosius veiklos mėnesius - kol kas verslas man vis dar panašus į šiokį tokį žaidimą. Jau gana ilgą laiką dirbame ties elektroninio knygyno projektu, apie kurį jau esu daugybę kartų rašęs. Projektas bus jau gana greitai baigtas, tačiau šį kartą papasakosiu ne apie jį - šiandien šnekėsiu apie programinę įrangą, kurią mes naudojame/naudosime darbui su klientais ir projektais ir kaip mes siekiame savo užsibrėžtų tikslų.

Mūsų įmonės išskirtinis bruožas - neturime ofiso. Žinoma, tai yra neigiamas bruožas, nes koordinuoti įmonės veiklą tenka telefonu ar elektroniniu paštu, tačiau tai nėra taip blogai kaip gali pasirodyti. Tai nėra blogai, nes mūsų komanda yra labai aiškiai pasiskirsčiusi darbais - aš programuoju, kažkas užsiima pardavimais ir t.t. Toks darbų pasiskirstymas ir kol kas mažas darbuotojų skaičius gelbsti mus nuo papildomų išlaidų ofiso patalpoms, kurios kol kas mus ir taip smarkiai riboja. Ofiso nėra, visi žmonės dirba namuose, todėl labai svarbu, kad visi darbuotojai galėtų dirbti nuotoliniu būdu - internetu. Darbas internetu yra greitas tik tuo atveju, kai internetu yra pasiekiami visi įmonės įrankiai - sąskaitų, darbų paskirstymo (arba TODO) ir bendravimo su klientais sistemos. Pradėti dirbti be jų būtų sudėtinga, nes būtų labai sunku sukontroliuoti įmonės finansus ir atliekamus darbus.

Įdomiausia, kad beveik visus šiuos įrankius mes pasidarėme patys: sąskaitų ir darbų paskirstymo sistemą susiprogramavome, o bendravimui su klientais panaudojome nemokamą įrankį ir jį pritaikėme savo poreikiams. Be abejo, įmonė turi turėti bent vieną gerą programuotoją, kad tokią infrastruktūrą susikurtų pati, tačiau tikrai neverta švaistyti didžiulių sumų super galingoms ir funkcionalioms sistemoms - pradžioje užtenka gana elementarių įrankių, o visą kapitalą galima panaudoti ir svarbesniems dalykams. Tikrai nėra prasmės investuoti į sistemas jei nėra jokio garanto, kad jos pasiteisins - juk darbuotojai turi ir matyti prasmę jomis naudotis. Mes pasidarėme šaunias sistemas ir esame be galo patenkinti, nes dar rimtai nepradėję didelių komercinių projektų jau turime puikią programinės įrangos infrastruktūrą tolimesniems darbams, o ką jau kalbėti apie tai, kad mums tai beveik nekainavo.

Turbūt svarbiausia iš visų sistemų yra sąskaitų sistema. Ją mes pasidarėme gana apgalvotai, nes iš anksto numatėme, kad turėsime ne vieną projektą ir jiems būtinai reikės išrašinėti sąskaitas. Dėl šios priežasties mūsų sąskaitų sistema gali dirbti su neribotu kiekiu projektų vienu metu (užklausų kiekis neturi būti pernelyg didelis), nes yra sukurtas XML-RPC tunelis, kuriuo prie jos gali prisijungti svetainės ir išrašyti, bei kitaip dirbti su sąskaitomis. Be abejo, tunelis yra viešai nepastebimas ir maksimaliai apsaugotas, todėl niekas iš išorės tikriausiai net nesuras kur jis yra - sąskaitos yra tai, kas turėtų būti prieinama tik tiems kas ją išrašė ir tam kam išrašė. Svarbu ir tai, kad tinkamai pasidarius sąskaitų sistemą žymiai supaprastėja ir buhalterinis darbas, nes daugelis veiksmų jau yra optimizuota ir paruošta naudoti. Be to, juk sąskaitos, tai pagrindinė įmonės „valiuta“.

Galimybė iš bet kur dirbti yra tiesiog nuostabi, nes mes nesame prirakinti prie savo darbo vietos, o įgavę šiokį tokį finansinį stabilumą galėsime nesunkiai migruoti į dar rimtesnius įrankius. Žinoma, galima labai daug dalykų palikti tvarkyti žmonėms, bet kam tai daryti jei tam yra kompiuteriai? Mūsų elektroninis knygynas daugybę sprendimų ir veiksmų atliks pats atsižvelgdamas į pirkėjo veiksmus ir jo norus, o mums nereikės įsitempus stebėti ateinančius užsakymus ir skubėti kažką iš kart keisti - viskas vyks dinamiškai ir automatizuotai, todėl įdėjus dar šiek tiek darbo (pradžioje ne viską įjungsime) sistemą galėsime palikti veikti visiškai autonomiškai. Gana keista, kad tokį stambų ir gana sudėtingą projektą mes darome vien nuotoliniu būdu, tačiau tai tik įrodo, kad ir turint mažą pradinį kapitalą galima pasiekti puikių rezultatų.

Šiuo straipsniu aš tikrai neskatinu jūsų pulti kurti įmones, tačiau jei apie tai galvojate, tai nemanykite, kad įmonei būtinas didelis pradinis kapitalas. Taip, pradinis finansinis pagrindas tikrai suteikia laisvės ir jėgos dirbti, tačiau ir neturint didelių pinigų ar tik pereinant nuo mėgėjiškumo iki sąlyginio profesionalumo galima pasiekti tikrai daug. Jei norite, mus galite laikyti kaip „pavyzdį“ - dirbame nuotoliniu būdu, patys pasidarome visus reikalingus įrankius ir puikiai plėtojame pradėtus darbus, ko dar reikia? Žinoma, turėdami didesnį kapitalą darbus galbūt jau būtume baigę, tačiau kuriant savo pirmąjį verslą tikrai įdomu viską išbandyti ir susidėlioti taip, kaip tau patinka. O svarbiausia yra turėti tikslą - nekurkite įmonės tiksliai nežinodami ko siekiate, nes plaukimas pasroviui versle retai būna sėkmingas.

Nežinau ar man pavyko padaryti kažkokią įtaką ir parodyti, kad verslui pradėti nebūtinai reikia daug pinigų. Mano manymu, bet koks informatikos studentas su ekonomikos studento pagalba gali gana sėkmingai susikurti IT įmonės pagrindą. Be abejo, pelnas dar nėra garantuotas, tačiau turint gerus specialistus tikrai galima išsilaikyti rinkoje ir net pasiekti kažko daugiau. Jei jūsų svajonė dirbti sau, kodėl nepabandyti? Mes bandome ir gal net žaidžiame, bet esame tuo patenkinti, nes kol kas viskas juda labai teisinga linkme ir jau kažkur toli toli žybsi sėkmės švieselė. Live the dream sušunku ir linkiu sėkmės, svarbiausia nenustokite tikėję!

Šiek tiek keista, kad tik praėjus trims mėnesiams nuo metų pradžios pradedu dėlioti šių metų planą, tačiau tik dabar jis daugmaž galutinai susiformavo mano galvoje. Be to, kadangi daugybė dalykų praėjusiais metais smarkiai peržengė mano lūkesčius, tai šį kartą stengiausi susidėlioti tokį planą, kurio man taip lengvai nepavyktų įvykdyti. Jį jums pateikiu sutrumpintą ir šiek tiek kitokį nei originalas mano galvoje, nes ne visi dalykai ir tikslai yra aiškiai suformuluoti todėl jiems dar reikia šiek tiek laiko ir be abejo yra tokių punktų, kuriuos viešinti aš tiesiog nedrįsau. Iš ties būų įdomu susilaukti jūsų nuomonės apie tai, ką aš planuoju nuveikti šiais metais.

Mano 2008-ųjų planas.

• Mokslas
  • Baigti mokyklą
    Mielu noru jos net nebaigčiau, nes ir taip gyvenime turiu ką veikti, tačiau norėdamas toliau tęsti mokslus universitete, privalau gauti „Brandos atestatą“, kuris be mokyklos baigimo yra neįmanomas. Jau ne vienas žmogus man pranašavo mokyklos nebaigimą, bet labai tikiuosi, kad man užteks proto ją baigti ir nemesti jos likus vos keliems mėnesiams.
  • Įstoti į “University of Ediburgh”
    Tai padaryti neturėtų būti sunku, nes tikriausiai nesunkiai patenkinsiu visas universiteto keliamas sąlygas, tačiau visgi tai yra labai svarbus įvykis šiais metais. Visus kitus universitetus atmetu, nes šis visais aspektais yra palankiausias ir geriausias iš mano planuojamų.
  • Užsitikrinti finansinį saugumą gyvenimui ir mokslui Škotijoje
    Vien įstoti į universitetą nepakaks - reikės susirasti būdą(-us), kurie man leistų „išgyventi“ Škotijoje. Turiu ne vieną galimą sprendimą, tačiau dar neapsisprendžiau kurį pasirinkti - dirbti ar pasiimti paskolą? Būčiau be galo patenkintas, jei nuvažiavus į Škotiją, bent metus nereikėtų galvoti kaip prasimanyti pinigų ir visą laiką galėčiau skirti mokslams bei persiorientavimui į kitą kultūrą.
• Darbas
  • Baigti jau ilgai kuriamą projektą X, kuris užtikrins firmos pajamas
    Šiam projektui atidaviau tonas laiko ir nors jį kuriame jau 5-6 mėnesius, tačiau vis dar beatodairiškai tikiu jo sėkme - įdėjau tiek darbo ir minčių, kad jis tikrai bus labai geras ir kokybiškai veikiantis. Pajamas jis tikrai neš, tik kol kas neaišku kiek laiko reikės laukti iki solidaus pelno.
  • Atlikti neribotą kiekį šalutinių projektų, kurie padėtų pasiekti apčiuopiamą firmos pelną
    Iš esmės galėtume neužsiimti jokia šalutine veikla ir susikoncentruoti ties pagrindiniais-didžiaisiais projektais, tačiau visgi jie kol kas neneša jokio apčiuopiamo pelno ir tik kuria nuostolius, todėl privalu lėšų prasimanyti kitaip.
  • Pradėti dirbti naudojant „Zend Framework“
    Šiuo metu programuoju su savo pačio susikonstruotu karkasu, tačiau vis labiau noriu naudoti ką nors rimtesnio ir profesionalesnio, todėl „Zend Framework“ bus tikriausiai idealus pasirinkimas visais aspektais (apie šį karkasą dar kada nors parašysiu).
• Gyvenimas
  • Išlaikyti automobilio teises
    Nors greitu laiku tikrai neturėsiu automobilio, tačiau visgi teises turėti verta ir jos tikrai nepamaišys - atsiradus progai bus galima bet kada sėsti prie vairo ir pamiršti troleibusus. Be to, mokėti vairuoti mašiną yra gana įdomu.
    
  • Susitaikyti su visais priešais ir atiduoti visas skolas prieš išvykstant mokytis į Škotiją
    Nors priešų turiu labai mažai, tačiau visgi jų kažkiek yra ir be jokių abejonių norisi išvažiuoti ramia sąžine, todėl su visais žmonėmis 2008 metais stengsiuosi palaikyti tik gerus santykius ir išvykti minimas geru žodžiu. Be to, labai gerai, kad dar neturiu šeimos (žmonos ir/ar vaikų), nes mano išvyka būtų neįmanoma. Tėvai yra tėvai ir jie visada lauks, tačiau kuo mažiau kitų žmonių manęs lauks, tuo man bus lengviau apsispręsti, kur tęsti gyvenimą - Škotijoje ar Lietuvoje.
  • Nutraukti visus įmanomus ryšius su Lietuva, kad bent 4 metus galėčiau gyventi nesirūpindamas situacija Lietuvoje
    Galbūt tai skamba šiek tiek asketiškai ir žiauriai, tačiau jau senai noriu gyvenimą susitvarkyti taip, kad išvažiavus mokytis į Škotiją manęs niekas nelauktų ir aš niekam nebūčiau reikalingas. Visus projektus, atliktus darbus ir prižiūrimus projektus reikės perleisti kažkam kitam, nes nežinau ar tam beturėsiu laiko.

Planas gavosi gana trumpas, tačiau jame pateikti 9-yni punktai šiais metais man bus labai svarbūs ir tik juos įvykdęs galėsiu laikyti metus naudingais. Žinoma, jame yra nėra nemažai punktų, kurie lyg ir būtų svarbūs, tačiau šiuo metu man nėra svarbesnių dalykų už išvardintuosius, todėl metų planas koncentruojasi ties mokslu ir verslu. Sėkmės man juos įvykdant!

Jei jums patinka atsikelti ryte 7 valandą, išsivalyti dantis, nuvažiuoti į darbą, 8 valandas kažką veikti, grįžti namo ir eiti miegoti, tai šis straipsnis tikriausiai jums nepatiks. Nesiūlau jo neskaityti, tačiau jame išsakiau savo itin subjektyvią nuomonę gyvenimo klausimu, o galbūt net pateikiau šiokį tokį receptą, kuriuo būtų galima vadovautis, o manasis požiūris toli nutolęs nuo rutinos ir monotonijos. Neretai po mano straipsnių susilaukiu komentarų, kad įrašų tonas dvelkia nuomonės primetinėjimu ir teisuolio vaidmens vaidinimu, tačiau jūs šiek tiek klystat. Klystat, nes aš tiesiog rašau savo nuomonę apie gyvenimą ir darbą IT ritmu, kurią tiesiog turėtų būti įdomu skaityti, o ne jos laikytis ar ja vadovautis - visgi subjektyvumas čia neišvengiamas, tačiau ir netrukdo. Mano požiūris į tinklaraščius - asmeninio požiūrio išsakymas į gyvenimiškus dalykus, o ne kas dieną rašomi visiškai nuobodūs ir pilki straipsniai.

Šiandien paliesiu man itin įdomią temą - sėkmę. Sėkmė yra subjektyvus (kiek gi galima šį žodį kartoti?) dalykas, tačiau kartu ir labai įdomus, bet tik tada jei žmogus sugeba į jį pažvelgti nestandartiniu, nuo buitiškumo atitolusiu, žvilgsniu. Nesikuklindamas pasakysiu, kad gyvenu įvairiapusišką, įdomų ir, svarbiausia, visiškai kontroliuojamą gyvenimą. Kontroliuojamu jį vadinu todėl, nes jau kelis metus diena iš dienos viską darau kaip noriu ir vadovaudamasis tik savo tikslais - kol kas tai gyvenimas yra tiesiog nuostabus. Nenoriu pernelyg naiviai svaičioti apie gyvenimo grožį ar jo įdomumą, nes visgi dažnas lietuvis to net nesupras dėl monotonijos perkreipto požiūrio, todėl apie sėkmę kalbėsiu daugiau abstrakčiais klausimais. Bet to, tai jau nebepirmas straipsnis parašytas savitu esė stiliumi, tačiau kuo toliau tuo labiau jaučiu, kad tai patinka skaitytojams ir šimtai straipsnių IT tema jau tiesiog įgrysę. Gero skaitymo ir linkiu atrasti bent krislą tiesos sau.

Mokykla ir vieta, kurioje jauni žmonės subręsta protiškai ir suformuoja (arba ne) savo tolesnį gyvenimą. Tačiau mokslas mokykloje yra tik 12 metų įžanga į kažką, į tolesnį gyvenimo kūrimą. Pažįstu vos keletą žmonių, kurie mokykloje „mokosi“. Galbūt mokausi ne ypač aukštus rezultatus rodančioje mokykloje, tačiau nemanau, kad situacija kitose mokyklose yra kita - visgi labai dažnas į mokyklą ateina tik prastumti laiko ar susitikti su draugais. Nebandysiu moralizuoti ir teigti, kad mokykloje būtina mokytis - mokykloje mokytis nėra būtina ir tai tikrai nenulems jūsų tolesnio gyvenimo. Tačiau tam galioja viena sąlyga - jei jūs savarankiškai mokysitės sritis, kurias jus numatote kaip reikalingas jūsų tolesniam gyvenimui. Pažįstu tikrai nemažai žmonių, kurie laisvalaikiu sportuoja, muzikuoja ar papildomai mokosi gamtos mokslus - visų jų tikslai bus lengviau pasiekiami vien tik dėl to, kad jie jų siekia. Ar įmanoma užlipti į kalną sėdint ant sofos? Vargu…

Žinoma, gyvenime figūruoja ir atsitiktinumo faktorius, tačiau mano manymu teisingai ir kryptingai dirbant ties norima sritimi galima išvengti atsitiktinumų ir sėkmę tiesiog susikurti. Labai dažnai visiems, o ypač tiems, kurie stropiai daro namų darbus, sakau, kad namų darbų darymas yra beveik bevertis darbas - mokslas lavina protą, tačiau juk gyvenime ne matematikos uždavinius reikės spręsti, o atlikti konkrečias, dažnai net unikalias užduotis. Mokytojai gali aiškinti, kad jei nesimokysite, tai jūsų niekas kitas nebelaukia tik valytojo darbas, tačiau tai yra tiesa tik iš dalies - laisvalaikiu domėkitės fotografija ir kasdien perskaitykite bent po vieną straipsnį ta tema - fotografo darbas jums taps ranka pasiekiamas. Be abejo, jūsų gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti ir visi tikslai gali žlugti vos užgimę, tačiau nemanykite, kad darbas mokykloje jums padės pasiekti sėkmę, nes tai tik išlavins jūsų bendrąjį supratimą, su kuriuo, beveik visada, jūs negalėsite atlikti jokios rimtesnės užduoties.

Aš savo laisvalaikiu labai daug mokausi informatikos, anglų kalbos, filosofijos ir man visiškai vienodai ką man aiškina mokytojai - istorijos pamokos ar biologijos kontroliniai man yra tiesiog bereikšmiai, nes jei ne mokykla, jau senai būčiau pasiekęs dar daugiau nei dabar. Žinoma, gauti 10-uką yra tiesiog miela širdžiai, tačiau ar vidurkis bus 9-yni ar jį pasikelsiu iki 9.5-ių yra visiškai nesvarbu - svarbu tai, kad aš ir ne vienas mano draugas jau dabar sudarome konkurenciją darbo rinkoje. Be abejo, toks mano požiūris atsirado iš išsiauginto ambicingumo ir kovingumo, tačiau kol kas manau, kad tai yra labai teisingas požiūris - mokykloje jaučiuosi laisvai, laisvalaikiu mokausi tai kas įdomu ir randu laiko darbui ir projektams. Jaunuoliai, namų darbai yra beverčiai ir nieko nereiškiantys jūsų besiformuojančiam gyvenimui. Nenoriu skatinti namų darbų nedarymo, tačiau aš juos darau tik tada, kai neturiu ką veikti, o ne visą kitą darau tada, kai lieka laiko nuo namų darbų - tai man yra labai svarbu.

Nenoriu supykdyti tų, kurie neturi nei hobio, nei mėgstamo užsiėmimo, nes pasitaiko atvejų, kai atrodytų tingus ar apatiškas žmogus pasieka išties daug, tačiau visgi labai dažnai labiau pasiseka tiems, kurie dirba, dirba ir dar kart dirba ties savo tikslais. Žmonės klysta, klysta tūkstančius kartų, bet klysta tik tie, kurie iš vis ką nors daro - sėdėk ramiai ir neturėsi galimybės klysti, nuliūsti, tačiau ar ką nors pasieksi? Nemanau… Labai dažnai žmonės dėl to su manimi nesutinka, nes elementariai bando pateisinti savo neveiksnumą, tačiau kaip parodė ne viena perskaityta biografija ir gyvenimo pavyzdžiai - daug pasiekia tie, kurie iš anksto žino ko nori. Be jokių abejonių pasitaiko atvejų, kai gyvenimas tiesiog iškrečia siurprizą, tačiau žymiai paprasčiau yra nepalikti siurprizams vietos - mano manymu gyvenimas yra toks, kokį jį susikuri.

Sunku pasakyti ar jus kuo nors įtikinau ar eilinį kartą iššauksiu aršų komentatorių puolimą - abu šie dalykai būtų teigiama reakciją į mano mintis, nes kuo jos labiau jus paveikia, tuo labiau jaučiu jų prasmingumą. Sėkmė yra subjektyvus gyvenimo parametras, kuris negali būti pamatuotas ar pasvertas. Sėkmė yra tai, kas daugelio laikoma atsitiktinumu, tačiau sėkmę, kaip gerą vyną, galima subrandinti. Subrandinti darbu, mokslu ir ambicingumu - visgi gyvenimas leidžia plačias improvizacijas, kurios visada jam suteikia savito grožio ir stimulo siekti dar daugiau. Gero savaitgalio ir puikaus pavasario!

Per Kalėdas rašiau apie tai, kaip visuomenė stereotipiškai žvelgia į mus, kompiuteriais besidominčius žmones. Kadangi tai buvo tik trumpas rašinėlis, tai šį kartą pabandysiu išsamiau paanalizuoti dabartinę mano situaciją ir galbūt pasiekti įdomių išvadų, kodėl taip yra. Žinoma, jau vien už tokį pavadinimą „kompiuterastas“ galima duoti per galvą, tačiau šio termino neanalizuosiu - geek‘ais mūsų nevadins vien dėl to, kad tai angliškas ir Lietuvoje neprigijęs žodis, o kompiuterstais visgi galima vadinti kai kuriuos žmones - apie tai skaitysite toliau. Neišvengiamai teks kalbėti ne vien apie save, o lyg ir atstovaujant kompiuteriais besidominčius žmones, tačiau tikriausiai pernelyg nesumeluosiu remdamasis asmeniniu ir draugų pavyzdžiu.

Įsivaizduokite situaciją - lengva eisena prieinate prie gatves šluojančio kiemsargio ir paprašote jo iššluoti jūsų butą. Turbūt 4 situacijose iš 5 jūs vos spėtumėte pabėgti nuo rusiškais keiksmažodžiais besisvaidančio įpykusio kiemsargio. O jei pamatytumėte gatve einantį A. Mamontovą ir drąsiai jo pareikalautumėte padainuoti vieną iš jo garsiųjų dainų „Paskutinis traukinys“? Keiksmažodžių lavinos nesulauktumėte, bet taip pat liktumėte nesuprastas. Jau turbūt supratote link ko aš suku, tačiau štai jums dar vienas pavyzdys - įsijungiate kompiuterį ir staiga sugenda kietasis diskas. Turbūt be jokių skrupulų griebtumėte telefoną ir surinkę pažįstamo kompiuterasto telefono numerį paprašytumėte pagalbos. Natūrali situacija? Negali būti, juk kiemsargis neiššlavė jūsų buto, Mamontovas nesudainavo dainos, tai kodėl kompiuterasto pagalba jums tokia natūrali? Taip jau yra, kad žmonės susidarę nuomonę, kad kompiuteriais besidomintys žmonės gyvenime daugiau nieko neveikia ir visą savo laiką skiria tik kompiuteriams. Nesu vienas iš tų ir net nepažįstu tokių, kurie kiaurą parą sėdi prie kompiuterio ir net su draugais apie juos šneka - turbūt gyvenu utopiniame draugų rate. Visgi tikriausiai retas specialistas mėgaujasi po darbo atlikdamas tą patį darbą, kurį ką tik su džiaugsmu baigė darbe.

Man sunku pasakyti kodėl, bet žmonės besikreipiantys į kompiuterastus tikriausiai nesuvokia, kad taisyti kompiuterius ar diegti operacines sistemas yra visiškai neįdomus užsiėmimas ir dažnas jo net vengia. Tikrai ne tam domiuosi kompiuteriais, kad draugams ir pažįstamiems padėčiau juos surikti ar tvarkyti - juk tam yra BMS „išradingieji“ vyrukai, kurie už tai gauna pinigus. Be abejo, beveik visada už pagalbą atsiskaitoma, tačiau aš net už pinigus nenoriai dirbčiau tokį darbą - programavimas, sistemų analizavimas ar Linux tvarkymas savo poreikiams yra sritys, kurios tikrai įdomios ir reikalauja tikrų kompiuteriais besidominčio žmogaus žinių. Mano manymu, kompiuterastas, arba žmogus kitiems tvarkantis kompiuterius, yra tiesiog žemo lygio kompiuterių specialistas, kuris nieko daugiau nesugeba arba tiesiog jam to užtenka. Taigi galiu drąsiai teigti, kad iš rimtų specialistų geriau tokios pagalbos neprašinėkite - jie jums padės tik iš solidarumo ir tikriausiai jiems tai visiškai nepatiks. Nemanau, kad nereikia padėti žaliems kompiuterių vartotojams, tačiau gaišti laiką tvarkant jų neprižiūrimus kompiuterius tikrai neverta - geriau tą laiką skirti hobiui ar tiesiog poilsiui.

Kitas įdomus mitas apie kompiuteriais besidominčius žmones - jų magiškosios galios. Turbūt ne kartą esate sulaukę klausimų „man neveikia kompiuteris, ką daryti?“, „nėra interneto, kame problema?“, „dingo Recycle Bin, kas kaltas?“ ir pan. Jie jums gali nuskambėti gana natūraliai, tačiau aš pasistengsiu įrodyti kodėl jie yra kvaili. Vėl pasiūlysiu pasitelkti vaizduotę - įsivaizduokite, kad jūs esate auto-mechanikas ir pas jūs atvyksta klientas, kuris skundžiasi, kad jo mašinoje „neveikia variklis“. Kaip jūs jam padėtumėte? O gi niekaip, nes reikia žinoti daugybę papildomos informacijos, o svarbiausia - pamatyti pačią mašiną ir rasti problemą. Tapati situacija ir su kompiuteriais - juk neįmanoma telefonu išanalizuoti problemos, nes labai dažnas vartotojas jos tiesiog nemoka tvarkingai apibūdinti. Žinoma, didžioji dalis problemų kyla dėl nesusipratimų ir dažniausiai ilgiau laiko užtrunka problemos išaiškinimas nei jos sprendimas. Tačiau juk vistiek žmonės skambina mums vien tik dėl to, kad jie tikisi, jog mes kažkokiomis telepatinėmis galiomis surasime problemą ir ją netgi išspręsime. Ne magai mes ir magiškų galiu neturime, todėl kompiuterastas telefonu problemos neišspręs ir neverta to naiviai tikėtis.

Išvados turbūt labai paprastos - ne visi kompiuteriais besidomintys žmonės yra kompiuterastai, nes visgi šis terminas labiau taikintinas kompiuterių tvarkytojams. Tuo labiau neverta net ir tikėtis, kad mes, kompiuteriais besidomintys žmonės, daugiau niekuo kitu nesidomim - turime galybę pomėgių ir tikrai nejaučiame malonumo laisvalaikiu tvarkyti jūsų kompiuterių. Jei yra kitaip - rašykite komentaruose ir pridėkite savo tel. numerį, kad galėčiau pagalbos prašančius žmones nukreipti tiesiai pas jus. Sėkmės ir geros savaitės!

Vakar vienas mano tinklaraščio skaitytojas pasidžiaugė mano straipsnių apie programavimą gausa ir įdomumu, bei paprašė plačiau papasakoti apie objektinį programavimą ir jo teikiamus privalumus. Kadangi pereiti nuo bet kokio programavimo iki tvarkingo (nebūtinai objektinio) programavimo pradedantiesiems dažnai būna sunku, tai aš pabandysiu paaiškinti kas yra objektas, kodėl programuotojai savo kodą skirsto į objektus ir kaip visą tai galima panaudoti praktikoje. Be to, šis straipsnis nebus visiškai nukreiptas į programuotojus, todėl jis turėtų pasirodyti įdomus ir kitiems, kompiuteriais besidomintiems, skaitytojams - jame nagrinėsiu ne programavimo kalbų subtilybes, o aiškinsiu bendrą objektinio programavimo sampratą.

Kas yra objektas? Į šį klausimą būtina žinoti atsakymą norint suvokti objektinio programavimo esmę. Pradėkime nuo to, kad objektu galima laikyti bet kokį realų ar įsivaizduojamą kūną, pvz.: katę, namą, knygą, mašiną ir t.t. yra objektai. Žinoma programavime objektai dažniausiai atspindi loginį kūną ar duomenų struktūrą, tačiau vis tiek objektai programavime yra panašūs į realaus gyvenimo objektus. Turbūt jums kilo klausimas, o kokia prasmė skirstyti kodą į objektus? Pirmiausia, objektas apibrėžiamas įvairias parametrais, iš kurių svarbiausi yra jo funkcijos arba veiksmai, kuriuos galima atlikti su objektu. Įsivaizduokime realų objektą knygų lentyną, kurią apibrėžėme jos talpa. Su knygų lentyna galime atlikti šiuos veiksmus: įdėti knygą, rasti knygą, paimti rastą knygą, perkelti rastą knygą, suskaičiuoti knygas ir pan. Matome, kad mūsų objektas yra konkretus daiktas, kuris turi keletą parametrų (dydį, spalvą ir pan.) ir apibrėžtus veiksmus, kuriuos galime su juo atlikti.

Objektai visose kalbose apibrėžiami vienodai - klasėmis. Klasė, tai rinkinys funkcijų bei kintamųjų pagal kuriuos ir sukuriamas objektas. Nemažai pradedančiųjų programuotojų galvoja, kad klasė ir yra objektas, tačiau tai nėra tiesa - klasė yra tik objekto struktūros aprašas ir iš vienos klasės galima sukurti neribotą kiekį objektų. Kartais žmonės sutrinka ir dėl to, kad klasė gali būti panaudojama keliems objektams, tačiau tai yra gana aišku, nes juk mes galime naudoti ne vieną knygų lentyną - vietoje pirmajame pavyzdyje naudotos knygų lentynos galime naudoti tris lentynas. Visos trys lentynos gali būti skirtingos, tačiau visų jų funkcionalumas (veiksmai su jomis) bus apibrėžtas vienodai. Taigi galime drąsiai sakyti, kad objektas yra realių kūnų atitikmuo programavime ir kiekvienas objektas apibrėžiamas veiksmais, kuriuos su juo galima atlikti (funkcijos) bei savybėmis (kintamieji).

Programavime objektai naudingi tuo, kad paprastas kintamasis savyje talpina ne tik konkrečią reikšmę, bet ir visą spektrą veiksmų. Jeigu norite suprogramuoti rašytojų paieškos algoritmą, kuris gražina visus rašytojus, kurių vardas atitinka konkrečią reikšmę, tai labiausiai tikėtina, kad rezultatus gražinsite kaip asociatyvų dvimatį masyvą. Toks sprendimas yra pateisinimas ir teisingas, tačiau norint pasiekti maksimalų optimalumą reikėtų gražinti vienmatį masyvą, kuriame kiekvienas rašytojas būtų apibrėžtas ne asociatyviu vienmačiu masyvu, o konkrečiu rašytojo objektu. Jei rezultatus gražinate masyvu, tai norėdami atlikti papildomus veiksmus su rašytojais jūs turėsite dirbti su masyvo reikšmėmis, tačiau jei naudosite objektus, tai su rezultatais galėsite dirbti tiesiogiai. Pasižiūrėkite pavyzdį (PHP):

Funkcinis programavimas

$writers = getWriters(); //Gauname rašytojus

foreach ($writers as $writer)
{
print $writer['first_name'] . $writer['last_name'];
}

Objektinis programavimas

$writers = getWriters(); //Gauname rašytojus

foreach ($writers as $writer)
{
$writer->printName();
}

Antrasis kodas yra geresnis, nes norėdami išvesti rašytojo vardą ir pavardę mes neturime žinoti kokiais masyvo elementais jie žymimi. Programuojant objektiškai mums nebūtina žinoti kaip saugomi duomenys objekto viduje - mums užtenka žinoti funkcijų vardus, kuriais galima iškviesti konkrečius veiksmus. Tai patogu tuo, kad mūsų pavyzdinėje rašytojo klasėje pakeitus rašytojo vardo saugojimo būdą mums nereikės perrašinėti kodo klasės išorėje - visa programa nesikreipia į duomenys tiesiogiai, todėl pakitimai duomenų struktūroje neturės įtakos programos darbui. Žinoma yra dar daug kitų objektinio programavimo pliusų - kodo per-panaudojimas, paveldėjimas, abstrakcijos ir interfeisai, statiniai metodai ir t.t., tačiau mano manymu šiuos dalykus reikia nagrinėti tik tada, kai yra iš esmės suprantama objektinio programavimo prasmė bei tvarka. O be to, labai svarbu, kad objektinis programavimas nėra privalomas ir tai tik vienas iš būdų programuoti, kuris nebūtina yra privalomas ir tai, kad jūs programuojate objektiškai nebūtinai reiškia, kad jūs programuojate gerai.

Be abejo aš tikrai nerodysiu kaip reikia aprašyti klases ar kurti objektus - internete ir knygose yra daugybė pavyzdžių ir pats objekto suprogramavimas nėra sudėtingas suvokiant objektinio programavimo esmę. Kai aš mokiausi programuoti objektiškai, tai turbūt didžiąją dalį laiko praleidau studijuodamas teorinę medžiagą, o ne konkrečios programavimo kalbos subtilybes - aprašyti klasę galima išmokti perskaičius vieną knygos paragrafą, tačiau suvokti objektų prasmę gali pareikalauti žymiai daugiau laiko. Tikiuosi visiems pradedantiesiems šis straipsnis bus naudingas ir informatyvus, o jei kyla klausimų, tai galite drąsiai man rašyti ir aš pasistengsiu atsakyti į visus jūsų klausimus.