Juozo Kaziukėno blogas

12 metų mokslo pasiekė finišą. Egzaminus laikiau dar gegužės mėnesį, tačiau tik per paskutinę savaitę sužinojau savo rezultatus. Apžvelgsiu juos, pakomentuosiu savo rezultatus ir kitus nutikimus susijusius su egzaminais. Pauliui galiu iškart parekomenduoti neskaityti šio įrašo, nes nieko daugiau, be gautų rezultatų pasigyrimo, jis čia daugiau neras, atsiprašau.

Lietuvių kalbos VBE - 88

Turbūt atsimenate kai rašiau, jog aš nemėgstu lietuvių kalbos pamokų. Turbūt niekas to nesitikėjo, kai aš iš lietuvių kalbos egzamino „uždirbau“ 88. Nesitikėjau ir aš, nes net susilažinau su drauge, kad jei man pavyks surinkti už ją daugiau, aš jai dovanosiu vakarienę prabangiame restorane. Lažybas pralaimėjau, surinkau daugiau, eisime vakarieniaut. (Tai turbūt vienos pirmųjų lažybų, kurias pralaimėjęs visiškai nesigailiu)

Matematika VBE - 90

Matematikos mokytoja turbūt mane „užmuš“. 2 metus ji kartojo „Juozas gaus šimtą“ ir tuo įtikino kitus 12-okus, todėl vos 90 tikrai paliko žmones nustebusius. Jau parašęs egzaminą žinojau, kad daug negausiu - galbūt tai nebuvo mano diena, galbūt mano lengvabūdiškas požiūrius pakišo koją. Egzaminas tikrai buvo labai lengvas (sąlyginai), todėl esu šiek tiek nusivylęs, bet turbūt gavau tiek, kiek esu vertas.

Informatika VBE - 99

Dėl šio egzamino man yra gėda. Apie šį egzaminą taip pat jau rašiau ir net netikėjau, kad galėjau gauti ne 100. Negavau. Turbūt įvėliau menką klaidelę, o tai, kad egzaminą laikė vos kiek daugiau nei 800 abiturientų, mane atkirto nuo aukščiausio rezultato (100 mano skaičiavimais gavo 7 žmonės). Svarbiausias klausimas kilęs po jo - ar tikrai visi informatikai turi mokėti programuoti? (man tai netrukdo, bet kitiems - turbūt taip). Dėl šio egzamino patyčias priimu - vertas.

Bendrai egzaminus vertinčiau kaip pasisekusius (mokslus baigiau taip). Niekada su mokslais nepersistengdavau, stropiai nesimokiau, todėl turėčiau džiaugtis - pasirodžiau visai neprastai. Be to, egzaminų rezultatai man svarbūs tik „dėl savęs“ - jau ne kartą minėjau, kad mokslus tęsiu Edinburgo universitete, o ten egzaminų rezultatai neturi jokios įtakos mano įstojimo procesui. Žinoma, kad miela gauti gerus rezultatus, bet kai žinai, jog jie tau beveik nesvarbūs, tai gali sau leisti gyventi žymiai ramiau.

Turbūt nebūna egzaminų sesijos, kad po jų neatsirastų „nuskriaustųjų“. Šiandien internete randu daugybę straipsnių apie tai, kad lietuvių kalbos egzamino rezultatai turbūt buvo klaidingai paskelbti. Nežinau tikrosios situacijos, tačiau net neabejoju, kad tai yra tiesiog nepagrįstas svaičiojimas. Apsiklausinėjęs draugus turbūt tik kelių iš jų rezultatai mane nustebino, o visų kitų rezultatai buvo daugmaž tokie, kokių ir tikėjausi.

Dėl matematikos egzamino sulaukiau įvairiausių nuomonių, bet dažniausiai draugai ar tiesiog pažįstami mane pašiepė dėl negauto 100. Nepykstu ant jų, nes beveik visi „pašiepėjai“ gavo mažiau už mane, tai turbūt ir nelabai turi teisės kažką įrodinėti. Aš tikiu tuo, kad „svarbu ne ką moki, o ką sugebi parduoti“, todėl nemanau, kad gavęs mažesnį balą už likusius 10% abiturientų esu prastesnis. Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis (tikiuosi).

Turbūt tai jau bus paskutinis įrašas mokslo mokyklos tema - atėjo naujas gyvenimo etapas, todėl ir įrašo pavadinime atsirado „gyvenimas prasideda“. Euforija po man įspūdingai gero lietuvių kalbos egzamino jau atslūgsta, diskusijos apie egzaminus su draugais rimsta, po truputį grįžtu prie įprasto dienos ritmo (net darbas knygyne dėl rezultatų „laistymo“ šiek tiek apstojo). Kaip sekėsi jums?

Pasinaudojęs Google ir (daugiausia) LinkedIn pagalba susiradau keletą užsienyje besimokančių ir ten jau kurį laiką gyvenančių lietuvių - mane itin domino jų požiūris į gyvenimą anapus Lietuvos sienos. Harvardo universiteto studentas Karolis Balčiūnas savo bloge svarsto apie man labai svarbų klausimą - grįžti ar negrįžti į Lietuvą. Mano situacija kitokia - aš dar net neišvykęs, tačiau kai iki to lieka vargani trys mėnesiai, tai nelauktai imi ir apie tai susimąstai.

Kodėl žmonės išvis išvažiuoja? Dėl įvairių priežasčių, bet visi daugiau ar mažiau protingi žmonės išvyksta, nes tikisi geresnių galimybių, aukštesnės mokslo kokybės ar pan. Aš nepritariu „aklam“ išvažiavimui, kur tavęs niekas nelaukia ir tu 12 valandų per parą skini pomidorus, tačiau tokį kelią pasirenka toli gražu ne visi. Tikrai nevažiuočiau, jei manyčiau, kad VU ar KTU universitetų žinios man bus naudingos. Tikrai nevažiuočiau, jei matyčiau, kad čia man už darbą mokės tiek, kiek aš esu vertas. Man užsienis žada geresnes galimybes ir malonesnį gyvenimą.

Neseniai buvau susitikęs su senai matytais draugais (išėjusiais į kitas mokyklas ir pan.), taigi teko ir jiems papasakoti savo ateities planus. Pernelyg nenustebau, kai dažnas klausė kuo nepatinka Lietuvoje ir pan. Spėjau pastebėti, kad išvažiavimas kažkur kitur laikomas tėvynės išdavimu ir vos ne tiesioginiu lietuvių įžeidimu. Nors tai netaikoma visiems, bet žmonėms turbūt atrodo, kad jei jau gimei Lietuvoje, tai visą gyvenimą čia ir turi praleisti, nes juk reikia kelti šalies BVP, gimdyti naujus lietuvius ir pan. Man atrodo kitaip, todėl nesijaučiu kažkokiu Lietuvos priešu ir net negalvoju apie Lietuvos išsižadėjimą.

Turbūt akivaizdu, kad jei man pavyks įsikurti, gerai baigti universitetą, galų gale rasti gerą darbą, tai į Lietuvą grįžti neskubėčiau. Labai ilgai mokiaus ir dirbau tam, kad galėčiau savo gyvenimą susieti su interneto projektais ir elektronine prekyba. Nieko keisto, kad Lietuvoje ši sritis dar tik įsibėgėja, atsiranda pirmieji rimti projektai, bet visgi daugelyje užsienio (Europos) šalių tai jau žymiai geriau išvystyta. Galima teigti, kad aš turėčiau likti Lietuvoje ir pats prisidėti prie šios srities tobulėjimo, tačiau man atrodo, kad tik kurį laiką pasisėmus patirties užsienyje įmanoma tinkamai kurti sferą Lietuvoje.

Žvelgiant iš materialistinės pusės, mano srities specialistai Didžiojoje Britanijoje, o tuo labiau JAV yra vertinami žymiai geriau. Ne vien tai, kad jie gauna daugiau įdomių projektų (kas mane labiausiai domina), bet ir faktas, kad atlyginimai yra tikrai žymiai didesni. Galima labai daug svaičioti, tačiau juk viskas vistiek susieina į pinigus, nes be jų neturėsi namo, mašinos, o tavo šeima jaus stygių. Pinigų niekada nebūna per mažai, todėl ir su „lietuviškuoju“ atlyginimu galima padoriai išgyventi, bet jei gali gauti daugiau, tai ar protinga to atsisakyti? Manau ne, todėl gavęs gerą progą, ja tikrai nedvejodamas pasinaudosiu.

Dabar man atrodo taip. Dabar ir kitatautė žmona atrodo labai atgrasančiai, bet po 5 metų tai jau gali būti realybė (tai tik mintis, ne mano planai). Žinoma, kad situacija keisis, atsiras namų ir viso „lietuviškumo“ ilgesys, tačiau kol save geriau sugebėsiu realizuoti užsienyje, tol ten ir liksiu. Renkuosi negrįžti ir nesijaučiu Lietuvos išdaviku.

Labai ilgai mąsčiau kodėl žmonės neretai būna tokie atgrasūs ir pikti. Jie kartais pavydi. Nors kiekvienas žmogus turi savo gyvenimą, savo džiaugsmus ir liūdesius, tačiau progos pavydėti neretai nepraleidžia. Ne, nerašysiu apie tai mano pavydą kažkam - šiandien panagrinėsiu tinklaraščiuose sutinkamą pavydą ir kodėl noras pasigirti nėra laukiamas. (šis įrašas nėra orientuotas į konkretų asmenį(-is))

Trumpai peržvelgus mano tinklaraščio įrašus galima nesunkiai įsitikinti, kad dažniausiai ir daugiausiai aš rašau apie tai kas susiję su manimi. Man tai atrodo natūralu nes tai yra mano asmeninis tinklaraštis. Man tikrai nuoširdžiai džiugu kai gaunu kvietimus į universitetą, gerai išlaikau egzaminą ar dirbu nuosavoje įmonėje, todėl labai natūraliai šie gyvenimo faktai atsiduria čia. Jau rašiau, kad mano (ir ne tik mano) tinklaraštį skaito labai daug mano pažįstamų, todėl tai man puiki vieta su jais pasidalinti informacija - nesvarbu, kad tai neretai nesusiję su IT (o jei jums atrodo, kad turėčiau rašyti vien tik apie IT, tai „Get a life“).

Pavydo apraiškų tinklaraščiuose yra daugybė. Verta paminėti ir vieną labai taiklų Justino įrašą ir po juo sekusį komentarą: „Na suprantu, kad i artimus ziureti grazu, bet vis tiek toks naivus irasas gavosi…“. Pavydas galbūt nėra vienintelis šio komentaro kilmės šaltinis, tačiau čia pavydas tikrai sudalyvavo, nes remiantis šiuo straipsniu:

Pavydo objektu gali tapti bet kas. Grožis – „ko tie vyrai į ją taip spokso?” Sveikata – „bėginėjo, gimnastikavo, vakar koją susilaužė, žinos dabar”. Laimė – „gerai gyvenate, pabūtumėte mūsų vietoje”. Vaikai – „žiūrėk, kad iš to rašto neišeitų iš krašto”. Meilė – „iki jos paskui kitas lakstė, pamatysi, ir vėl lakstys”. Šeima – „turint tokius tėvus, visi taip sugebėtų”. Draugai – „bepigu jai, juk žinai, kas jos geriausia draugė” ir t.t.

Justino įrašas buvo nuoširdus, žmogiškas ir labai tinkamas asmeniniam tinklaraščiui, tik galbūt tas žmogus to nesuprato arba tiesiog nelabai norėjo suprasti ir leisti Justinui džiaugtis. Nesiūlai visiems pulti dalintis asmeniškumais, nes dar visai neseniai maniau ir vis dar manau, kad tinklaraštis turėtų kažką sakyti ir kitiems, bet jei jau juos vadiname asmeniniais tai bent negožkime kitų laimės, išgyvenimų ir pan.

Šiais metais planuoju išvykti mokytis į Škotiją. Tai vis dar tik planai nes yra daugybė neišspręstų problemų iš kurių didžiausia yra miglotas pragyvenimo finansavimas. Na bet jei jau pavyktų išvažiuoti, tai šis tinklaraštis be jokios abejonės pavirstų mano bendravimo kanalu su Lietuva - kažkas gaus asmeninius laiškus, tačiau visgi visiems jų neparašysi, o juk bus tiek daug, ką norėsiu pasakyti ir pasigirti. Mano manymu, tai tikrai bus įdomu tiems, kam bus adresuota, tačiau net neabejoju, kad kitiems tai galbūt pasirodys naivu ar neįdomu - galbūt čia svarbų vaidmenį atliks pavydas? Tikriausiai taip, nes nors aš kol kas nieko neturiu (nors dabar man gyvenimas yra tiesiog tobulas), tačiau kol kas pastebėjau, kad kitų žmonių džiaugsmas priimamas labai atstumiančiai.

Baigiasi 12 klasė, jau žinomi visi rezultatai, bet nežinau ar juos verta čia skelbti - tai mano pasiekimas, kuriuo man ne gėda dalintis, tačiau tai kam nors gali pasirodyti pernelyg… Jie pavydės. Šnekant nerimtai gal aš esu per aukštas (skaityti čia) pats kitiems pavydėti ir galbūt dėl to kiti ir pavydi, todėl visiems, kuriems kažkas nepatinka - rūpinkitės savo gyvenimu ir neieškokite problemų ten kur jų nėra, nes kai žmonės natūraliai džiaugiasi jūsų neigiamumas atrodo tikrai perdėtas. Peace ;)

Dvi savaites bandžiau BackBerry Curve 8320 telefoną, kurį man testams suteikė Bitė. Toks laiko tarpas yra pakankamas atrasti visiems privalumams ir trūkumams, todėl šiandien juos ir pateiksiu. Jau anksčiau esu surašęs pagrindines telefono funkcijas, todėl šį kartą plačiau apžvelgsiu tik tai, kas paliko stipriausią įspūdį ir į ką būtinai reikėtų atsižvelgti svarstant šio telefono pasirinkimą.

Aš jo noriu!

Pradėsiu nuo to, kad prie šio telefono spėjau priprasti taip, kad be jo aš tiesiog nebe įsivaizduoju savo dienos. Jis tikrai sugeba keisti darbo stilių, nes pradėjęs naudoti BlackBerry laiškų peržiūrai ir komunikacijai su kolegomis, tiesiog nebemačiau prasmės įsijungti kompiuterį. Kompiuterį įjungdavau tik prireikus parašyti ilgesnį laišką, perskaityti naujienas ar dirbti, nes visiems kitiems darbams puikiai tiko BlackBerry. Ryte jį įsijungdavau vos atsikėlęs, o išjungdavau (naktį net ir svarbūs darbai manęs nedomina) tik eidamas miegoti - pasiekiamas tapau bet kada.

Papildomos funkcijos

Šaunu yra tai, kad BlackBerry yra tiesiog prigrūstas papildomų funkcijų, kurias dar ir galima praplėsti parsisiuntus papildomų. Eidamas į mokyklą klausydavausi muzikos muzikos grotuvu, nuobodžiaudamas žaisdavau žaidimus, o reiklesniems yra ir žemėlapiai su GPS navigacija (kuri lauke veikia tikrai gerai). Labai patogu yra tai, kad BlackBerry naudoja gana protingą sistemą, kurios dėka vienu metu galiu naudotis grotuvu, naršyti internete ir gauti laiškus. Atvėrus daugiau programų kartais jaučiamas telefono stabdymas, tačiau tai dirbti netrukdo ir didesnių problemų nekelia.

Trūkumai

Deja, bet neišvengta ir rimtų klaidų. Pati svarbiausia - elektroniniai laiškai nuolatos buvo parsiunčiami netinkamos koduotės. Įdomiausia yra tai, kad neteisingai rodomi atsitiktiniai laiškai, nes iš visų gautų laiškų turbūt pusė buvo geri, o pusė - ne. Nežinau kiek čia yra naudoto Gmail.com pašto įtakos, tačiau suderinamumą su skirtingomis koduotėmis būtina plėsti, nes be lietuviškų laiškų darbo neįsivaizduoju. Kitas su Gmail.com paštu susijęs trūkumas - išsiųstų laiškų gavimas, t.y. išsiuntus laišką jis pakartotinai gaunamas kaip naujas laiškas. Pavyko išsiaiškinti, kad šis trūkumas susijęs su Google Apps paštu ir normalaus Gmail.com pašto naudotojai jo neturėtų justi.

Visuomenės reakcija

Šį telefoną parodžiau kitiems - jį matę vos keletą žmonių ir beveik visiems jis pasirodė panašus į „žaisliuką“ - jei norite išsiskirti, tai šis telefonas (ir jūs) tikrai neliks nepastebėtas. Be to, turbūt nei vienas žmogus nesugebėjo juo naudotis be papildomos pagalbos, nes jo valdymas iš esmės skiriasi nuo dažnai sutinkamo mobiliųjų telefonų valdymo. Žinoma, parodžius kaip elgtis su meniu ir valdymo „rutuliuku“ dažnas iškart perprasdavo valdymo būdą, tačiau tai, kad telefonu mokėsite naudotis tik jūs vienas, gali kelti problemų. Tai vis dar didelė naujiena Lietuvos rinkoje.

Tikslinė auditorija

BlackBerry galima peržvelgti Excel lenteles, kitus dokumentus, bet kitos rimtesnės veiklos atlikti nepavyks, todėl taikymas į verslininkus man atrodo šiek tiek keistas. Verslui šis telefonas atrodo pernelyg nerimtas - į laiškus atsakinėti chat stiliumi tikrai nėra gerai, todėl šį telefoną rekomenduočiau jaunatviškiems ir judriems žmonėms, kurie nori turėti laisvę, tačiau kartu ir būti pasiekiami interneto kanalais. Per pamokas mielai diskutuodavau su draugais Gtalk programoje, bet pritaikyti šį dalyką rimtesnei veiklai turbūt būtų sunku, nes nors ir tekstas renkamas patogiau, tačiau išsamiai atsakinėti į laiškus yra šiek tiek nepatogu.

Išvados

Su BlackBerry bus tikrai skaudu „skirtis“ - mano požiūris į šį telefoną labai aiškiai matomas jau pirmojoje pastraipoje - aš jo noriu. Telefono veikime yra tikrai smarkių trūkumų, tačiau tikiuosi, kad jie ilgainiui bus ištaisyti ir telefonas puikiai tiks kasdieniniam darbui. Deja, bet jo kol kas tikrai neplanuoju jo turėti, nes jo kaina (100 Lt. mėnesinis mokestis) man tikrai neatsipirktų, o švaistyti pinigus aš nesu linkęs. Visgi, tai tikrai puikus telefonas!

Aš pradėjau jaustis stebimas sekamas. Būtų šaunu čia įterpti ištrauką iš kino filmo su sekamu žmogumi, nes lygiai taip ir jaučiuosi - kiekvieną dieną mane stebi ir stebi taip, kad aš nežinočiau. Ne, aš dar nekliedžiu - aš jaučiuosi stebimas tinklaraštyje. Kuo toliau, tuo daugiau galvoju apie tai, kaip įdomiai veikia tinklaraščiai ir kokią jie vietą užima visuomenėje ir vis labiau įsitikinu tuo, kad asmeninis tinklaraštis yra labai galingas ir tuo pačiu įpareigojantis rašyti taip, kad pažįstami žmonės nepradėtų kreivai žiūrėti.

Tik pradėjęs rašyti tinklaraštį tikrai net nenumaniau, kad jį pradės skaityti mano draugai, giminės ir net mokytojai. Negalvojau dėl labai elementarios priežasties - nenumaniau, kad didžiąją dalį mano skaitytojų sudarys ne RSS prenumeratoriai, o kasdieniniai lankytojai. Pradžioje skaitytojų skaičius siekė keliasdešimt per dieną ir niekas nelabai žinojo, kad aš turiu savo tinklaraštį. Vos po kelių mėnesių situacija kardinaliai pasikeitė - mano tinklaraštį reguliariai pradėjo skaityti artimi draugai, o dabar jį skaito net ir draugų draugai. Įdomu tai, kad aš tinkalarštį pareklamavau vos keliems pažįstamiems, o tolesnis jo populiarėjimas man ir dabar dar neaiškus, nes kiekvienas paklaustas pripažįsta, kad “jį netyčia rado internete”.

Netrukus susimąsčiau - ar tai, kad tave skaito tavo artimi žmonės, bet tu apie tai nežinai, yra gerai ar blogai? Vienareikšmiško atsakymo nerandu, nes kiekvienas papildomas skaitytojas tikrai netrukdo, tačiau blogai gali būti tuo, kad tave pažįstantys žmonės visiškai kitaip žvelgia į įrašų turinį. Jaučiu atsakomybę per daug nekonkretizuoti tinklaraščio įrašų veikėjų, nes aprašomi tikrieji žmonės tikriausiai labai įsižeistų. Tačiau… Jei rašau apie lietuvių kalbos pamokas ar švietimo sistemą, tai net neabejoju, kad bet kuris perskaitęs mokytojas tai priimtų labai asmeniškai. Turbūt kiekvienas mano tinklaraščio įrašas atrastų savo „žmogų“ (ar net kelis), kuris jo turinį priimtų sau ir žinoma tikriausiai priimtų neigiamai.

Nors dar tik porą kartų susilaukiau privačios kritikos dėl įrašų turinio, tačiau net neabejoju, kad jos tik daugės. Ypač keistai atrodo, kad visiškai neasmeninius pamąstymus žmonės priima kaip konkrečią kritiką jiems ir sugeba netgi įsižeisti. Žmonės įsižeidžia nes tiesiog pervertina tinklaraščio galią - juk tai, kad mano mintys pasirodė internete dar nereiškia, kad aš esu kažkoks autoritetas, kurio visi puls klausyti. Mano pažįstamų draugų rate dar labai retas žino kas yra blogas (o tuo labiau tinklaraštis), todėl jis vis dar suvokiamas neteisingai - tinklaraštis yra tiesiog viešas mano langas, pro kurį galit pažvelgti į mano mintis, taigi nusiraminkite, atsipalaiduokite ir nepriimkite visko taip giliai.

Šiandien tiek daug rašiau apie mane skaitančius žmones todėl, kad vos keletą jų žinau, o visi kiti tai tyliai daro ir man apie tai neužsimena. Karts nuo karto sužinau, kad vienas ar kitas žmogus jau spėjo patapti mano ištikimu skaitytoju, tačiau dar daugybės jų nežinau, nes turbūt žmonėms patogiau tai daryti paslaptyje. Negaliu paaiškinti to priežasties, bet kai paklausi žmogaus ką jis veikia, o iš jo sulauki atsakymo “skaitau tavo blogą” (lyg tai būtų paprastas įvykis), tai kyla natūrali mintis, jog žmonės tiesiog mėgsta sekti kitų žmonių veiklą. Tikrai nesiūlau atsakyti mano tinklaraščio skaitymo, bet man būtų tiesiog įdomu ar skaitote, dėl to, kad randate kažką naudingo, ar dėl to, kad tai rašo jūsų pažįstamas žmogu.

Kažkam įžvelgus blogosferos štilį siūlau šiokią tokią akciją kodiniu pavadinimu “Prisipažink, kad skaitai!“. Nerekomenduoju visiems iš eilės tinklaraščio prenumeratoriams prisipažinti, tačiau jei manote, kad jūs nesate tik standartinis prenumeratorius (terminas apibūdinantis žmogų, kuris prenumeruoja tik iš reikalo sekti blogosferą) ir šį tinkalarštį skaitote dėl įdomių priežasčių - pasisakykite. Mieliausia būtų išgirsti mano pažįstamų žmonių balsus, nes ši žmonių kategorija labiausiai mane domina ir tikrai būtų įdomu gyvai aptarti jūsų skaitymo priežastį.

Siemens arena Vilniuje talpina 11′000 žiūrovų, tačiau tokia didelė masė žmonių dažniausiai susirenka tik alaus išgerti ar parėkti. Man tikrai yra keista matyti žmones, kurie tikriausiai vos įžiūri kas vyksta aikštelėje, tačiau rėkia taip, lyg būtų FIBA sertifikuotas teisėjas. Grįžkime į realybę - krepšinio taisykles išmano tik kokie 10% visų žiūrovų, o visi kiti tėra „kažką girdėję“, taigi visiškai nėra reikalo rėkti ant teisėjų - jie klysta labai retai, o visais kitais kartais žmonės tiesiog nemato/nežino kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Pradėję nuo krepšinio pereikime prie IT pasaulio ir čia suraskime tokių pavyzdžių, kai žmonės mėgsta kitiems kažką aiškinti, bet patys vargiai ką nors žino.

Internete yra tikrai nemažai žmonių, kurie save laiko ekspertais ir žmonėmis, kurie žino daugiau už kitus. Tarkime music.lt yra toks veikėjas, kuris savo tinklaraštyje parašė apie tai, kaip rašyk.lt sukčiauja ir sintetiškai didina savo lankytojų skaičių. Tingintiems skaityti pasakysiu, kad visas įrašas pasakoja apie tai, kad rašyk.lt yra „specialūs“ vartotojai, kurie sukurti veikti kaip botai, o jų pagrindinis tikslas - didinti svetainės lankomumą. Atliktas gana išsamus tyrimas, išrinkti konkretūs vartotojų pavyzdžiai, aprašyti jų bruožai ir t.t. Pagrindinis botų požymis - jų “Paskutinį kartą lankėsi” data visada lygi dabartiniam laikui, iš ko ir buvo nuspręsta, kad tai vartotojai, kurie visada „kabo“ prisijungę ir taip didina lankytojų skaičių.

Kadangi aš pažįstu rašyk.lt administratorių Vidmantą, tai paklausiau jo nuomonės apie botus rašyk.lt svetainėje. Žinoma, jis apie juos nieko nebuvo girdėjęs ir pažadėjo patikrinti kas ten per velniava dedasi su paskutinio apsilankymo datomis. Priežastis pasirodė labai juokinga - svetainėje buvo mažytė klaida, kuri dar niekada nesilankiusių vartotojų datą rodė kaip dabartinę (nors data buvo lygi nuliui, tačiau nulis dažnai laikomas dabartinės datos simboliu). Klaida buvo ištaisyta ir ši istorija užsibaigė tokiu vartotojo komentaru (kalba netaisyta):

Netrukus po šio dienoraščio atsiradimo pastebėjau, kad prie vartotojų nketos punkto “Lankėsi” pradėjo atsirasti užrašas “data nežinoma“, tai tik patvirtina, kad aš neklystu ir palengvina “robotukų” pastebėjimą

Žmogelis jautėsi labai patenkintas, tačiau tikriausiai iki dabar dar nesuprato, kad iš mažytės svetainės klaidos sukūrė didelę problemą, o gal tai tebuvo jo pretekstas pasijuokti iš rašyk.lt? Ne paslaptis, kad tas veikėjas yra įkūręs svetainę Kūrybingas.com, kuri irgi nori aplenkti rašyk.lt, tačiau šį klausimą paliksiu neatsakytą.

Man juokingas BestWeb.lt projektas. Ne todėl, kad ten būtų sunku surasti projektą, kuris būtų įvertintas aukštesniu nei 3/5 įvertinimu, o todėl, kad komentuoti dizaino darbų ten susirenka tokie žmonės, kurie tikriausiai net pieštuku piešti padoriai nemoka. Tikrai gana daug ten susirenka ir dizainerių, tačiau normalus komentaras pasitaiko vos kas dešimtas ar net dar retesnis. Komentarai kaip komentarai - delfi.lt irgi jais nežiba, tačiau juk šitas projektas skirtas geriausių darbų rinkimams, tai kokio velnio ten kišti nosį, jei apie dizainą nieko neišmanai? Galbūt kažkam atrodo, kad jie turi neapsakomą skonį ir jų analitinis požiūris tikrai visada sutampa su projekto likimu, tačiau jei taip yra tai niekas netrukdo įsidarbinti atitinkamose pareigose ir savo žodžius įrodyti darbais. Deja, tai išdrįsta retas.

Aš nežinau kodėl kažkuriems žmonėms atrodo, kad jie daug žino, nors realiai jie arba nežino nieko arba remiasi gandais bei kita visiškai nepatikima informacija. Tinklaraščiai šiuo atžvilgiu yra visiškai priešingi - labai retas straipsnis yra parašytas nežinant tikrosios situacijos. Žinoma, pasitaiko ir nusišnekėjimų, tačiau vertinant bendrai, blogeriai tikrai rašo apie tai, ką žino - labai daug tinklaraščių rašomi argumentuotai, su daugybe išorinių nuorodų ir citatų, todėl pagrindžiama net kartais prieštaringa nuomonė. Tai yra turbūt dėl to, kad tinklaraščius rašo protingi ir turintys ką pasakyti žmonės, o jų liečiamos temos beveik visada yra tos, kurias jie gerai žino: dizaineriai rašo apie dizainą, programuotojai apie programavimą, o alytiškis apie Alytų.

Turbūt vertėtų užbaigti tuo, kad psichologai pažymi, jog daugiausiai mokyklose triukšmauja tie, kurie yra morališkai silpni ar tiesiog jaučia dėmesio trūkumą. Tai ne visais atvejais yra tiesa, tačiau tikriausiai verta konstatuoti, kad beveik visi tie, kurie aktyviai kitiems kažką aiškina, nors patys nieko nežino, nori paslėpti savo kvailumą nežinojimą. Galbūt paprastų žmonių ar kitų sričių specialistų akyse jūs atrodote protingas, tačiau taip nebūtinai yra ir prašau, nerėkite. Geros dienos.

Sekmadienį rašiau apie bendruomenes ir apie tai, kaip žmonės kartu sugeba nuversti kalnus. Akivaizdu, kad žmones link tikslo stumia kažkokia jėga, kažkas tokio, kas yra stipresnis už visas kylančias problemas. Tai - idėja. Kai kas idėjas bando pavogti iš kitų, tačiau šį kartą aš kalbėsiu ne apie pačias idėjas, o apie tai, kaip jos valdo žmones ir kodėl žmonės ne visada dirba dėl pinigų.

Pradėkime nuo tų pačių bendruomenių. Prisiminus jau anksčiau aprašytą kūrėjų bendruomenę ŽaliaŽolė.lt, nesunku pastebėti, kad pagrindinis veiksnys jos susikūrime ir gyvavime yra idėja. Šio projekto idėja buvo sukurti geresnę kūrybos erdvę lietuviams ir jau daugiau kaip tris metus šio projekto dalyviai dirba vien jos vedami. Projektas niekada neturėjo rėmėjų, jis niekada neturėjo pajamų ir tuo labiau nenešė jo prižiūrėtojams pelno. Aš atlikdamas programavimo darbus už tai gaudavau atlygį, tačiau ilgainiui supratau, kad jį imti nėra teisinga - iš kokių lėšų man turi būti mokamas atlyginimas, jei projektas neneša pelno?

Kaip dažnas internetinis projektas, ŽaliaŽolė.lt turi moderatorius, žmones, kurie prižiūri svetainę. Nors per visą gyvavimo laikotarpį jų pasikeitė ne viena dešimtis, tačiau yra išlikę ir tokių, kurie prie projekto dirba jau nuo pat jo įsikūrimo dienos. Galbūt kažkam toks darbas atrodo nelogiškas ir bergždžias, bet jis puikiai pagrindžia darbo vardan idėjos modelį. Moderatoriai negauna jokio atlyginimo, jiems dažnai net ne visi pasako ačiū, tačiau jie labai nuoširdžiai ir atkakliai dirba ir nesibodi skirti net keletą valandų per dieną - žmonės tiesiog dirba ne dėl to, kad tai jiems tai neštų pajamas, nes beveik visi ir taip turi pastovius darbus.

Daugelis mano amžiaus jaunuolių mokosi programuoti įvairiausiomis kalbomis, tačiau tik labai retas iš jų sugeba kažką doro suprogramuoti. Pavyzdžiui jei mokaisi PHP programavimo kalbą (mano atveju), tai tavo pagrindinė darbo sritis bus WEB projektų kūrimas. Labai daug dalykų galima išbandyti savo kompiuteryje adresu http://localhost/, bet mano manymu tik sukūrus keletą veikiančių ir būtinai viešų svetainių galima tikrai išmokti programuoti. Kažkas pradeda kurti beverčius ir beprasmius tinklalapius, o aš nusprendžiau, kad geriausias būdas išmokti gerai programuoti yra realių užsakymų vykdymas.

Savo programuotojo darbą aš irgi galėčiau pavadinti darbu vardan idėjos. Neretai manęs žmonės pradėjo klausinėti kodėl aš dirbu ir ar man ne gaila tiek daug savo laisvalaikio skirti darbui. Atsakymas vienas ir labai paprastas - dirbu, nes man tiesiog patinka kurti ir prižiūrėti projektus. Be abejo aš už darbą gaunu pinigus, tačiau dirbu ne dėl pinigų - nesu nei išrankus nei reiklus, kad man jų reikėtų daug, todėl kol kas visiškai pakanka to, ką gaunu gyvendamas su tėvais. Iš pradžių tikrai kūriau vien tik tam, kad įgaučiau patirties ir pažinčių, tačiau dabar jau dirbu beveik vien dėl malonumo ir tik ten, kur darbo tikslas yra iššauktas idėjos.

Daugelis gali nesutikti ir teigti, kad ne visada idėjos yra svarbios ir kartais tiesiog užtenka elementaraus galutinio produkto, tačiau juk tiek daug tūkstančių garsių ir sėkmingų projektų yra kilę iš idėjos. Tarkime programavimo srityje galima teigti, kad tau nereikia galvoti apie kažką daugiau ir užtenka tiesiog kasdien atidirbti savo valandas, bet juk tokiu atveju per visą gyvenimą nieko įdomaus ir nenuveiksi (tikriausiai). Aš manau, kad jei bent keletą minučių kasdien skirtum pagalvoti apie tai, ką galėtum padaryti kitaip, tai tikrai nesunkiai surastum idėją, kurią norėtum įgyvendinti. Galbūt čia idėja susilies su svajone, tačiau juk kartais taip gera svajoti…

Verslo įkūrimą tikrai galėčiau pavadinti avantiūra. Ir toliau būčiau lankęs pamokas, karts nuo karto atlikęs keletą mažyčių darbelių, tačiau tik pradėjęs dirbti savo pačio įmonėje supratau ką reiškia gyventi įdomiai ir svarbiausia - dirbti taip, kaip dar niekada neteko. Verslo įkūrimas mano gyvenime tikrai padarė didžiulį persilaužimą ir kuo daugiau susitinku su verslu užsiimančiais žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, kad labai dažnas verslininkas verslą kuria vedamas idėjos (iki kažkurio pelno milijono). Nors kol kas verslas dar jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešė, bet juk tai darbas vardan idėjos.

Šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai kaip idėja ar mintis dažnai nustumiami į šoną, nes žmonės reikalauja galutinių produktų ir dirba visiškai nemotyvuojami bei monotoniškai. Nemanau, kad visiems dabar reikia mesti savo darbus ir atsiduoti savo idėjų įgyvendinimui, tačiau tikrai tikiu, kad savo idėjas reikia bent pabandyti įgyvendinti (Tomas Edisonas lemputę išrado po dešimčių tūkstančių nesėkmingų bandymų). Gražu, kai gali sau leisti dirbti vardan idėjos.

Savo tinklaraščio straipsnio spektrą praplėsiu ir įrangos apžvalgomis, nes dėka tokių įmonių kaip Bitė blogeriai gauna šansą išbandyti įvairiausias naujoves ir vieni pirmųjų suformuoti nuomonę apie juos žiniasklaidoje internete. Pirmasis įrenginys pasiekęs mano rankas - BlackBerry Curve 8320 išmanusis telefonas. Su šiuo įrenginiu bendrausiu iki balandžio pabaigos, o visas įspūdžiais pasidalinsiu su jumis - tinklaraštį rašau ne dėl pragyvenimo, todėl tikrai nerašysiu užsakomųjų straipsnių ir čia bus talpinamas tik subjektyvus mano potyris.

Dydis nustebino, nes nuotraukose jis atrodo gana didelis ir panašus į delninį kompiuterį. Ištraukęs jį iš dėžutės likau priblokštas jo mažumo - telefonas vos kiek didesnis už standartinį mobilųjį telefoną, be to yra labai plonas ir lengvas (111 g). Be to, telefono šonai padengti kieta guma, todėl šis gana mažas įrenginys puikiai „guli“ delne ir juo puikiausiai galima dirbti viena ranka. Komplekte pateikiamas ir tvirtas odinis dėklas, todėl galite visai nepergyventi dėl ekrano ar korpuso subraižymo.

Klaviatūra padaryta gana apgalvotai, nors klavišai galėtų būti ir didesni. Kadangi klaviatūra yra QWERTY tipo, tai vienoje mygtukų eilėje sutalpinti net 10 klavišų, kurie yra tikrai smulkūs. Tačiau su klaviatūra dirbti patogu - įpratus, klavišai lengvai jaučiami piršto pagalvėle ir juos spaudžiant klaidų nepasitaiko (daugelis galvoja, kad maži klavišai neleidžia patogiai dirbti). Dirbant tamsesnėje aplinkoje visa klaviatūra automatiškai apšviečiama, todėl šiuo įrenginiu galima naudotis visose aplinkose.

Valdymas sukoncentruotas ties „rutuliuku“. Daugelis mobiliųjų telefonų turi keturių krypčių svirtelę (angl. joystick), o BlackBerry turi tiesiog rutuliuką, kurio veikimo principas panašus kaip senesnių kompiuterinių pelių. Rutuliukias neribotai sukiojasi į visas puses, o jį paspaudus įvykdomas pasirinktas veiksmas. Po kelių bandymų jaučiasi, kad toks sprendimas yra tikrai patogesnis už mums įprastą svirtelę - įpratus juo dirbama žymiai tiksliau, nes po ekraną judama tik tiek, kiek judinamas pirštas, kai svirtelę nusvėrus žemyn vaizdas be galo stumiamas į apačią.

Ekranas didelis ir kokybiškas. Kadangi telefonas turi ir GPS imtuvą bei integruotą kamerą, tai ekrano kokybė tikrai svarbi, nes kitu atveju darbas su grafiniais duomenimis taptų problematiškas. Ekrano šviesumo pakanka darbui lauke, jis patogus skaityti net važiuojant automobiliu - telefonas dinamiškai keičia ekrano šviesumą atsižvelgdamas į aplinkos apšviestumą.

Pašto funkcija tikrai apgalvota ir pilnai integruota į telefoną. Pirmą kartą įjungus telefoną užtenka pasinaudoti konfigūravimo vedliu ir paštas jau paruoštas darbui. Nors naudojuosi Google Apps pagrindu veikiančiu paštu, kurio pašto serveris skiriasi nuo pašto domeno, tačiau man užteko įvesti tik elektroninio pašto adresą bei slaptažodį, o viskuo kitu pasirūpino Bitės(?) serveriai. Labiausiai man nepatiko tai, kad laiškai rodomi tik teksto režimu, taigi ne visi laiškai matomi patogiau, be to, kartais laiškai atsiunčiami be lietuviškų simbolių.

Papildomų programų gausa tikrai sužavėjo: Google Talk, Yahoo Messenger, žemėlapiai, media grotuvas ir t.t. (tokių funkcijų kaip kalendorius, žadintuvas, užrašinė ir pan. net neminiu). Mano telefone nuolatos veikia Google Talk, todėl dabar aš tapau dar lengviau pasiekiamas ir trumpais dialogais su kolegomis galiu apsikeisti beveik bet kada. Kadangi su telefonu pridėtos ir ausinės tai nieko nelaukęs išbandžiau ir media grotuvą. Jis nepasižymi jokiomis įspūdingomis funkcijomis, tačiau kaip ir kiekviena BlackBerry programa gali veikti foniniu režimu, todėl besiklausant muzikos galiu lengvai naudotis telefonu.

Kaina tikrai nenudžiugino, nes pats paprasčiausias planas kainuoja 100 Lt per mėnesį, be to į šią kaina neįskaičiuota pokalbių ir trumpųjų žinučių kaina, todėl išlaidos mėnesiniam mokesčiui gali nesunkiai siekti 150 Lt (telefonas Bitės salone kainuoja 1399 Lt). Vieniems tai gali pasirodyti įkandama kaina, tačiau mano manymu tokias lėšas telefonui gali skirti tik verslininkai, nes kitiems labai abejoju ar atsipirks 100 Lt išleidžiamas el. pašto patogumams.

Apibrėžiant viską, ką pavyko patirti naudojant šį telefoną, - šis BlackBerry modelis tikrai puikiai dirba kasdieniniam darbui, neužima daug vietos kišenėje (man maloniausiai guli vidinėje švarko kišenėje) ir turi be galo daug papildomų funkcijų įvairioms gyvenimo situacijoms, tačiau jo kaina tikrai nežavi. Daugiau pastebėjimų skaitykite tolesniuose įrašuose, nes šiame pateikiau tik tai, ką spėjau pastebėti per pirmąją naudojimo dieną - pabandysiu atrasti rimtų šio telefonų trūkumų, duosiu šį telefoną įvertinti draugams ir atsakysiu į klausimą “Ar pirkčiau sau BlackBerry?”.

Labai labai seniai žmonės pradėjo gyventi bendruomenėms tam, kad bet kokias užduotis jie galėtų atlikti kartu vedami komandinio darbo. Kompiuterių pasaulyje yra daugybė bendruomenių: blogeriai, kompiuterių spartintojai, programuotojai ir t.t. Blender - tai viena geriausių geriausia nemokamų atvirojo kodo 3D programų, tačiau dar geresnė yra jos bendruomenė ir žmonės dirbantys su šia programa. Nors aš pats nesu su ja susijęs, nes grafika, o tuo labiau 3D modeliavimu, nesidomiu, tačiau mane be galo įkvėpė keli projektai, kuriuos atliko Blender vartotojai ir požiūris, su kuriuo jie žvelgia į atvirojo kodo įrankius.

2005 metais buvo suformuota Orange komanda, kurios tikslas buvo sukurti pirmąjį atvirojo kodo įrankiais sukurtą filmą - „Elephants Dream“. Kadangi „Elephants Dream“ kūrėjų tikslas buvo parodyti atvirojo kodo įrankių galią, tai jų kurtas filmas buvo labai kokybiškas ir grafiškai įspūdingas bei itin subtilus ir mistiškas. Pasižiūrėkite jį ir įvertinkite patys, nes filmo turinys labai dėkingas interpretacijoms - kas tie žmonės, kur jie ir ką visa tai reiškia? Negirdėjau, kad ji būtų laimėjęs nors vieną apdovanojimą, tačiau internete jis itin greitai paplito ir visi besidomintys kompiuteriais netruko jį įvertinti.

Turbūt daugelis žino tokius filmus kaip IceAge ar Shrek, tačiau juos kūrė kino kompanijos: daugybė dizainerių, modeliuotojų, animatorių ir t.t. Orange komandą sudarė tik 7 žmonės. Filmo sukūrimas nebūtų įmanomas be lėšų, todėl dar prieš pradedant kurti filmą pusė reikalingų lėšų buvo surinkta iš išankstinių DVD užsakymų, kurių didžiąją dalį sudarė bendruomenės narių užsakymai. Kita dalis atėjo iš įvairių fondų ir rėmėjų ir filmo kūrimo darbai prasidėjo - komanda apsigyveno kartu ir neišsiskyrė tol, kol filmas nebuvo baigtas.

Sukurti filmą reikia scenarijaus, aktorių ir gero operatoriaus, tačiau norint sukurti kompiuterinį-animacinį filmą reikia ir geros programinės įrangos. Kadangi komandos tikslas buvo sukurti filmą naudojantis vien tik atvirojo kodo įrankiais, tai teko atsisakyti tokių įrankių kaip Maya ir pasikliauti nemokamomis alternatyvomis: Linux, Gimp, Blender ir pan. Šio tikslo kūrėjai atkakliai laikėsi ir 8 mėnesius trukusio kūrimo metu komerciniai įrankiai buvo panaudoti vos du kartus: Reaktor programa garsui modeliuoti ir Mac OS sistema galutiniam filmo generavimui.

YouTube lobyne yra serija filmukų apie patį filmo gaminimo procesą - rekomenduoju pasižiūrėti. Įdomu tai, kaip vyko pats kūrimo procesas - nors projekte dalyvavo 7 žmonės, tačiau bendruomenė niekada neliko nuošalyje. Savanoriai kūrė tekstūras ir modelius, tobulino Blender ir kitus įrankius ir t.t. „Elephants Dream“ kūrimo metu pati Blender programa keitėsi taip, kad ji būtų tinkama filmų gamybai, o viso to variklis buvo bendruomenė ir jos įnašas.

„Elephants Dream“ filmą esu žiūrėjęs jau daugybę kartų, bet be įspūdingo grafinio reginio daugiau nieko ir neišvydau. Dėl tokių kaip aš Blender bendruomenėje susikūrė jau antrasis projektas pavadinimu Peach. Jų kuriamas filmas „Big Buck Bunny“ yra visiškai priešingas mistiškajam „Elephants Dream“ - tai toks pats trumpas, tačiau be galo linksmas ir spalvingas filmukas apie didžiulio triušio gyvenimą su trimis piktadariais. Projekto bloge yra kalnas informacijos apie tai, kaip vyko darbai ir kaip iš piešinių ant sienos gimė patrauklus filmas.

Šių metų Balandžio 10 dieną įvyko „Big Buck Bunny“ premjera kino teatre, tačiau iki filmo pasirodymo internete reikės dar šiek tiek palaukti - filmo kūrėjai vis dar vykdo atitinkamus pasirengimo procesus, nes pasirodžius „Elephants Dream“ serveriai neatlaikė apkrovos ir daugybės norinčiųjų antplūdžio. Net neabejoju, kad reginys bus dar įspūdingesnis, o kol kas galime tenkintis tik trailer’iu, nes jokia kita informacija apie filmo turinį vis dar nėra prieinama.

Tokie projektai kaip Peach ir Orange užčiaupia visus tuos (pvz.: mane), kurie teigia, jog atvirasis kodas asocijuojasi su žema kokybe ir prastais produktais. Nors tai nekomerciniai filmai ir galbūt jiems trūksta geresnio scenarijaus ar pačios filmo idėjos, bet tai, kaip gimsta šie filmai, yra tiesiog nepakartojama. Lietuvoje kol kas neteko girdėti panašių įvykių, tačiau naiviai tikiuosi, kad netolimoje ateityje ir čia sulauksime įdomių bendruomeninių projektų. Ką kuriame?

Internetą daro žmonės, todėl jame atsitinka įvairiausių nutikimų. Google.com, amazon.com, flickr.com sėkmės istorijos yra tikrai įdomios ir daugeliui žinomos, tačiau kaip su Lietuvos svetainėmis? Aš nesu skaitęs nei vienos ir kažkodėl abejoju ar daug galima tokių rasti, todėl nusprendžiau pasidalinti svetainės eKūryba.com įsikūrimo, gyvavimo ir „kariavimo“ istorija. Niekas nesumeluota, turbūt dar daugeliui negirdėta ir išsamu - gero skaitymo!

Du faktai

2001 metais Lietuvoje įsikūrė pirmoji kūrybos svetainė skirta rašantiems ir kūryba besidomintiems žmonėms - rašyk.lt. Svetainės įkūrėju laikomas Vidmantas Nuolaida.

Internete visada buvo ir bus žmonės, kurie mano, kad gali padaryti geriau ir patraukliau vartotojui, todėl 2005 metais duris atveria antroji kūrybos svetainė - eKūryba.com.

Pradžia

Viskas būtų gerai, jei eKūryba nebūtų gimusi iš pykčio ar net pagiežos. Esminis asmuo šioje melodramoje - Ixaon. Taip, tai tas žmogus kuris sugalvojo įkurti eKūrybą, kaip “laisvą, demokratišką ir t.t.” svetainę, kuri būtų geresnė nei rašyk.lt. Ixaon buvo įžeistas rašyk.lt tvarkos, svetainės funkcionalumo ir požiūrio į kūrėjus, todėl nusprendė, kad jo ideologija daugeliui pasirodys priimtinesnė. Viskas būtų gerai, jei Ixaon būtų mokėjęs programuoti, tačiau jis to nemokėjo ir 2004 metais aš buvau pasamdymas sukurti pirmąją eKūrybos versiją. Veiksmas vyko 2004 metų pabaigoje, kai man tebuvo vos 15 metų, o aš tada dar visiškai nemokėjau programuoti - atsitiktinumas, kad aš buvau pasamdytas.

Kaip aš suprogramavau eKūrybą istorija nutyli, tačiau naujasis projektas sėkmingai startavo ir kova dėl šlovės su rašyk.lt prasidėjo. Nebūtų menininkai keisti žmonės, jei neprisigalvotų visokiausių „nesąmonių“ - eKūryba ir rašyk.lt kovojo žodžiais, o ne darbais. eKūrybos nariai „varė“ ant rašyk.lt, rašyk.lt neliko skolingi - tokie žaidimai vyksta jau 3 metus. Nesunku atspėti, kad projektas kuriamas visiškai svetainių kūrime nenusimanančių žmonių veikė labai prastai ir tikslas būti geriausiais taip ir niekada nebuvo ranka pasiekiamas - daug buvo šnekų, bet darbų taip ir nesimatė.

Ponas Vidmantas

Didžiausias eKūrybos priešas visada buvo, yra ir bus Vidmantas aka nuo. Įdomu yra tai, kad Vidmantas iš esmės nieko blogo nedarė: kartkartėmis savo tinklaraštyje pacituodavo keletą Ixaon minčių, užsiregistruodavo eKūryboje, kur buvo iš kart blokuojamas, ir pan. Tačiau Ixaon kaip tikras diktatorius gerai visiems eKūrybos nariams įskiepijo - Vidmantas yra blogis, prieš jį reikia kovoti. „Kova“ prieš Vidmantą buvo įsivaizduojama kaip kova prieš rašyk.lt, todėl kiekvienas Vidmanto veiksmas buvo sekamas, analizuojamas ir apsvarstomas - Ixaon sugebėjo Vidmantą padaryti eKūrybos priešu.

Nors aš jau nebeesu eKūrybos narys, tačiau net neabejoju, kad iki šiol šie žmonės Vidmantą laiko didžiausiu blogiu ir visais įmanomais būdais bando aplenkti rašyk.lt. Rašyk.lt atsiradus vartotojų apklausoms (balsavimams) eKūrybiečiai pradėjo rašyk.lt kaltinti „plagijavimu“ ir be galo didžiavosi, kad jie pirmieji panaudojo apklausų funkciją. Iš dalies negražu iš mano pusės atvirai juoktis iš eKūrybos, nes daugybę metų mes dirbome kartu, tačiau pats faktas, kad didžioji dalis žmonių net nebuvo matę Vidmanto ir vis kažką kūrė, parodo kokia apgailėtina ši kova tarp svetainių.

Ixaon už borto

Turbūt verta paminėti ir keletą absurdiškų istorijos momentų. Turbūt svarbiausias - Ixaon išmetimas iš eKūrybos jau be pradedančio skęsti laivo. Skęsti eKūryba pradėjo dėl to, kad Ixaon vis stipriau ir ryškiau imdavosi diktatoriaus vaidmens - vartotojų blokavimai be aiškios priežasties, cenzūra ir t.t. Prieš metus visą administraciją taip supykdė Ixaon veiksmai ir požiūris į svetainę, kad sukaupę visas jėgas jie išdrįso užblokuoti idėjinį eKūrybos vadą. Deja, Ixaon nesutiko keletą mėnesių pailsėti nuo eKūrybos ir pareikalavo būti ištrintas iš eKūrybos. Moderatoriai jo norą išpildė ir eKūryba liko be seno-gero vado, tačiau čia linksmybės tik prasideda.

Likę be Ixaon eKūrybiečiai pradėjo bijoti teismų(!!!) ir Ixaon pykčio protrūkių (Ixaon: „Tikiuosi, turite gerus advokatus ir dar geresnę asmens apsaugą.“), todėl buvo nuspręsta, kad eKūrybos vardo reikia atsisakyti ir taip nubraukti visus saitus su Ixaon. 2007 metų balandžio mėnesį eKūryba tapo ŽaliaŽolė.lt. Pavadinimo prasmės šį kartą neanalizuosiu, tačiau tada dėl jo kilo viena didžiausių nepasitenkinimo bangų, kuri turbūt tęsiasi iki šiol. Ixaon tikriausiai tyliai verkė, todėl pareikalavo gražinti jo „projektą“ teisėtam savininkui - jam, o jo laiškas atrodė taip (kalba netaisyta):

Krasutymasis - neracionalus ir niekam nenaudingas. Man nereikia tuščio hostingo ir vardo, autoriams nereikia migracijų ir visiems kartu nereikia dubliavimo bei potencialios trinties “ach tai jūs iš mūsų nukopijavote”. Toks mano požiūris.

Mano nuomone, įmanomi du sprendimo variantai:

Pirmas variantas: domeno valdymo duomenys po kurio laiko perduodami Juozui. Formaliai jį valdyt gali bet kas, realiai Juozas turės prisijungimą.

Sąlygos labai paprastos: aš grįžtu į ekurybą diktatoriaus teisėmis. Tai yra - man atstatomos visos teisės ir privilegijos, kurios buvo iki “atostogų”. neriboti įgaliojimai man suteikiami 8 metams, po to lai autoriai sprendžia ar aš vertas jų pasitikėjimo, ar ne. Jeigu ne -susikrausiu daiktus ir išeisiu. Antra sąlyga - aurimo, melisos, ramunės, trumpų_kojų pasitraukimas iš svetainės. Su šiais piliečiais bendro darbo vistiek nebus: nei jie galės su manim dirbti, anei aš su jais.

Antras variantas: domeno valdymo duomenys perduodami Juozui mainais į tam tikrą materialinę kompensaciją. Domeno “ekuryba.com” rinkos kaina - mažiausia, kaip mane patikino žinantys žmonės - yra 10.000 litų.

Sąlygos labai paprastos: sumokate pinigus, perrašau bet kam (tam, ką nurodysite) domeną ir po 2 mėnesių domenas Jūsų. Darot ką norit.

Aišku, įmanomas ir variantas Nr.3 - totalinis apsipykimas, migravimas ir visiška makalybė, bet jis niekam nereikalingas ir maža to - žalingas visiems be išimties.

Dėl tų dviejų mėnesių - galiu klysti, tačiau berods, domeno perdavimass tiek trunka. Jei ne -sorry, tikrai nesu suinteresuotas meluoti.

Tokie mano pasiūlymai. Jei yra realus noras derėtis - galima derėtis. Jei iš ramunių-melisų-aurimų pusės yra noras nusileisti - ir aš galiu nusileisti. Tačiau tam reikia noro su manimi derėtis kaip lygus su lygiu, nevartojant ultimatumų.

Renesansas

Žinoma, niekas su Ixaon nesiderėjo ir nieko jam negražino, tačiau eKūrybos domenas buvo paliktas likimo valiai ir dabar jis priklauso velniai žino kam. ŽaliaŽolė.lt pradėjo stipriai stengtis susigrąžinti vartotojų pasitikėjimą ir toliau tęsti kovą su amžinu priešu - rašyk.lt. Atsinaujino dizainas, svetainės šūkiai, komanda ir t.t. - projektas ir vėl įgavo pagreitį, administracija ir vėl jautė malonumą dirbti ir projektas toliau sėkmingai tęsė savo veiklą.

Sekantis žingsnis buvo veiklos įteisinimas ir asociacijos įkūrimas (rašyk.lt - KitoKs). Nors nepelno siekianti asociacija buvo bandoma suformuoti dar Ixaon laikas, tačiau dėl Ixaon neveiksnumo ji taip niekad ir nepasirodė. Pasikeitus valdžiai žmonės rimtai pradėjo rūpintis asociacijos reikalais ir neilgai trukus buvo įkurta Vėjuotų kūrybos draugija. Nebūtų menininkai, jei nesugebėtų sukelti problemų paprasčiausiose vietose - valdžia susipyko ir asociacija atsiskyrė nuo svetainės. Praėjus kuriam laikui nauja asociacija visgi buvo įkurta ir dabar sėkmingai gyvuoja.

Išvados

Nežinau ar ką praleidau, bet tokia yra 3 metų trukmės eKūrybos istorija su pačiais įdomiausias faktais. Dirbti prie internetinio projekto kartu su menininkais yra nepakartojamas pojūtis ir patirtis, nes elementarūs dalykai virsta problemomis, o pykčiai tarp žmonių tampa kasdieniniu reiškiniu. Turbūt vos vienas kitas iš jūsų esate girdėjęs apie šias svetaines ir tuo labiau - apie jų santykius. Tikiuosi jums patiko, bet ar esate girdėję panašių istorijų Lietuvoje?