Juozo Kaziukėno blogas

Po tūkstančių darbo valandų, įvairiausių derinimų, taisymų ir optimizavimų, šiandien mes pristatome pirmąjį savo projektą ManoKnyga.lt elektroninį knygyną. Apsilankykite, įvertinkite ir pasidalinkite savo mintimis - į viską atsižvelgsime ir panaudosime siekiant užtikrinti maksimalų patogumą vartotojui. Mes savo ruožtu įvertinome kitų svetainių trūkumus ir klaidas ir pristatėme tikrai šaunų projektą. Štai keletas svarbiausių jo privalumų:

1. Knygas tiekiame/tieksime iš visų leidyklų (Alma littera, Baltos lankos ir t.t.)
2. Jei norite padovanoti knygą, bet nežinote kokią, tai galite padovanoti dovanų kuponą arba pasisemti idėjų dovanoms
3. Registruotis prie svetainės reikia tik prieš pildant užsakymą, o krepšelį susikrauti galite ir be registracijos (krepšelio turinys bet kokiu atveju išliks apsilankius kitą kartą)
4. Siekdami suteikti daugiau informacijos apie knygas pateikiame knygų ištraukas, nuorodas į recenzijas ir kitų vartotojų komentarus

Kadangi tai neturėtų būti vien tik reklama ir visgi tai yra mano asmeninis tinklaraštis, tai papasakosiu apie mano nuveiktus darbus, indėlį į šį projektą ir jo naudą man. Ne paslaptis, kad jam skirdavau daugybę laiko, kuris natūraliai turėjo tekti mokslams ir kitam laisvalaikiui bei projektams (pvz.: BlogAds.lt).

Aš esu programuotojas (taip, oficialiai juo dirbu). Natūralu, kad pagrindinė mano veikla manoknygoje buvo sistemos programavimas. Juokinga, kai visą nuveiktą darbą galima apibūdinti vienu žodžiu („programavau“), nes iš programavimo pusės šis projektas išspaudė iš manęs viską - tiek daug skirtingų užduočių dar niekada neteko atlikti. Viskas be abejo prasidėjo nuo kelių A4 lapų su trumpai Vidmanto aprašyta užduotimi, tačiau jau kuriant sprendimą viskas daug kartų keitėsi, atsirado naujų reikalavimų ir t.t. Pradžioje projektas tikrai neatrodė sudėtingas, bet kai atsirado darbas su nutolusiais serveriais, konkurentų/tiekėjų svetainių automatinis apdorojimas, logiškų sprendimų priėmimas, tai visas PHP projektams būdingas nuobodumas labai labai greitai išgaravo.

Visgi turbūt dar ilgai (mažiausiai pusei metų) nuo tokio dydžio darbų stengsiuosi pailsėti - vienam žmogui sukurti tokią didelę sistemą (apie 20′000 kodo eilučių (neskaičiuojant tuščių eilučių)) yra tikrai sudėtinga tiek fiziškai tiek morališkai. Nežinau kaip aprašyti savo nuveiktą darbą taip, kad tai nenuskambėtų kaip pagyros, tačiau šiuo darbu aš didžiuojuosi taip, kaip nei vienu kitu. Jau miesteliai.lt buvo padarytas labai gerai, tačiau šis projektas padarytas dar geriau, žymiai geriau. Žinoma, man sunku žodžiais apibūdinti tą „gerumą“, kai negaliu parodyti programinio kodo, bet ir iš vartotojo dalies tai puikiai jaučiasi: vien tik „gražios“ nuorodos, didelė sparta ir protingai naudojamas AJAX yra puikūs to atspindžiai.

Kodėl šis projektas yra toks svarbus man? Nes tai vienas iš tokių darbų, kuriuos atlikau taip, kaip man (mums) atrodė geriausia ir juo man ne gėda girtis. Šį projektą būtinai paminėsiu savo CV - jis puikiai įrodo ką moku ir ką galiu. Kol kas jis veikia vos pora dienelių, tai apie pelną kalbėti dar tikrai anksti, bet labai naiviai tikiu, kad jis bus ir visas mūsų darbas nenueis vėjais - įvertinkite ir jūs!

Parašęs keletą įrašų apie BlackBerry telefoną pagalvojau, kad Lietuvoje vis dažniau pamatau įrašų, kurie natūraliai reklamuoja vieną ar kitą produktą. Mano pažintis su „reklaminiais“ straipsniais prasidėjo tada, kai po kelių mėnesių nuo tinklaraščio rašymo pradžios, PR kompanijos užsirašė mano elektroninio pašto adresą ir pradėjo nuolatos siųsti pranešimus spaudai iš Bitės, Microsoft ir kitų įmonių. Pajutau, kad vis daugiau kompanijų nori savo produktus reklamuoti tinklaraščiuose, todėl nusprendžiau pasvarstyti apie blogerių „parsidavinėjimą“.

Gavęs pirmąjį spaudos pranešimą išties apsidžiaugiau, nes pasijaučiau vertinamas ir skaitomas. Tačiau geriau pagalvojęs supratau, kad tokie laiškai siunčiami gerai apgalvotai ir siekiant informaciją paskelbti kuo daugiau skirtingų šaltinių. Realiai siuntėjui visiškai neįdomu kiek tinklaraščių tą informaciją paskelbs, nes juk kuo daugiau gavėjų, tuo didesnė tikimybė, kad informacija bus paskelbta. Nežinau.lt naujienų skilčiai tokie pranešimai tikrai naudingi, nes suteikia galimybę paskelbti tikrai „naujas“ naujienas, bet asmeniniam tinklaraščiui jie yra tiesiog beverčiai. Galbūt kai esi pradedantysis jie paglosto savimeilę, bet vėliau labai lengvai keliauja į Spam skyrių.

Darom 2008 akcija taip pat savo pranešimą tikriausiai išplatino visiems iš eilės. Deja, bet neapsieita be atvirų pataikavimo apraiškų - “kreipiuosi į Jus, kaip į alternatyvios žiniasklaidos, blogerių bendruomenės neatsiejamą dalį, su prašymu padėti paskleisti žinią kuo plačiau”. Tikrai nemanau, kad ši akcija yra bloga ar pan., tačiau kviečiant prisidėti nereikia persistengti - pranešimas tiesiog atrodo toks nenatūralus ir perdėtai mane aukštinantis, kad labai abejoju jog iš tikrųjų aš jiems esu svarbus. Tikrai mąsčiau paskelbti apie šią akciją, bet neskelbsiu dėl elementarios priežasties - aš rašau tai kas man įdomu ir tokiomis temomis, kuriomis galiu pasamprotauti.

Žinoma, spaudos pranešimais apsiribota nebuvo ir Bitės atstovai VRP pradėjo siūlyti išbandyti įvairiais Bitės (ir ne tik) siūlomas paslaugas bei produktus. BlackBerry sutikau išbandyti dėl vienintelės priežasties - tai įrenginys, kurio dar neteko matyti ir natūraliai norėjosi išbandyti jo siūlomas galimybes. Mainais į suteiktą įrenginį aš be abejo parašiau ir keletą įrašų, tačiau nemanau, kad jie skaitytojams suteikė informacijos, kurios jie nežinojo anksčiau. Šie mainai, mano manymu, man buvo naudingesni, nes dvi savaites turėjau galimybę naudotis puikiu įrengiu, o įrašai Bitės produktui tikriausiai mažai padėjo plisti.

Visai neseniai man pasiūlė išbandyti ir Creative gaminius. Kol kas dar neatrašiau, nes vis dar galvoju ar rasčiau savo tinklaraštyje vietos įrangos testams. Kažkodėl niekaip neįkomponuoju įrangos testų tarp visų savo įrašų - tai asmeninis tinklaraštis ir mano pamąstymus maišyti su testais tikriausiai nebūtų protinga. Aš labai domiuosi kompiuteriais ir mielai mėgstu bandyti įvairiausius technikos žaisliukus, tačiau nemanau, kad tinklaraštis turėtų virsti į pseudo kompiuterių žurnalą. Galbūt ir pavyktų atrasti įrenginių, kuriuos pavyktų aprašyti taip, kad testas būtų nors kažkiek unikalus, tačiau MP3 grotuvo testas tiesiog būtų nuobodus.

Kol kas vis dar džiaugiuosi ir tai, kad tinkaraščiuose yra mažai atvirai „nupirktų“ straipsnių. Taip, tai būtų žingsnis profesionalaus tinklaraščio link ir jis labai tikėtina, kad neštų apčiuopiamą pelną (jei būtų pakankamai straipsnių užsakymų), tačiau tokiu atveju reikėtų tinklaraštį vien tik tam ir skirti, o ne rašyti mišinį įvairiausio pobūdžio rašinių. Taip, asmeniniame tinklaraštyje galima rašyti viską (taip?), tačiau ar įrangos teste yra kažkas asmeniško? Vargiai, todėl visgi manau, kad (asmeninių) tinklaraščių autoriai turėtų atsisakyti tokių testų ir rašyti vien tik tai kas jiems įdomu, o ne tai, kas naudinga kažkieno prekių ženklams.

Tikiuosi, kad blogeriai ir toliau neparsiduos ir rašys tai, kas jiems išties įdomu. Nesiūlau PR kompanijoms atsisakyti blogerių, bet galbūt geriau būtų (vistiek niekas neatsižvelgs) siųsti tai, kas iš tikrųjų sudomintų, o ne viską iš eilės tikintis, kad blogeris savo asmeninį tinklaraštį „suterš“ akivaizdžia reklama. Kiekvienam savo, todėl siūlau visiems pasisakyti apie reklaminius įrašus ir jų vaidmenį jūsų tinklaraštyje.

Dvi savaites bandžiau BackBerry Curve 8320 telefoną, kurį man testams suteikė Bitė. Toks laiko tarpas yra pakankamas atrasti visiems privalumams ir trūkumams, todėl šiandien juos ir pateiksiu. Jau anksčiau esu surašęs pagrindines telefono funkcijas, todėl šį kartą plačiau apžvelgsiu tik tai, kas paliko stipriausią įspūdį ir į ką būtinai reikėtų atsižvelgti svarstant šio telefono pasirinkimą.

Aš jo noriu!

Pradėsiu nuo to, kad prie šio telefono spėjau priprasti taip, kad be jo aš tiesiog nebe įsivaizduoju savo dienos. Jis tikrai sugeba keisti darbo stilių, nes pradėjęs naudoti BlackBerry laiškų peržiūrai ir komunikacijai su kolegomis, tiesiog nebemačiau prasmės įsijungti kompiuterį. Kompiuterį įjungdavau tik prireikus parašyti ilgesnį laišką, perskaityti naujienas ar dirbti, nes visiems kitiems darbams puikiai tiko BlackBerry. Ryte jį įsijungdavau vos atsikėlęs, o išjungdavau (naktį net ir svarbūs darbai manęs nedomina) tik eidamas miegoti - pasiekiamas tapau bet kada.

Papildomos funkcijos

Šaunu yra tai, kad BlackBerry yra tiesiog prigrūstas papildomų funkcijų, kurias dar ir galima praplėsti parsisiuntus papildomų. Eidamas į mokyklą klausydavausi muzikos muzikos grotuvu, nuobodžiaudamas žaisdavau žaidimus, o reiklesniems yra ir žemėlapiai su GPS navigacija (kuri lauke veikia tikrai gerai). Labai patogu yra tai, kad BlackBerry naudoja gana protingą sistemą, kurios dėka vienu metu galiu naudotis grotuvu, naršyti internete ir gauti laiškus. Atvėrus daugiau programų kartais jaučiamas telefono stabdymas, tačiau tai dirbti netrukdo ir didesnių problemų nekelia.

Trūkumai

Deja, bet neišvengta ir rimtų klaidų. Pati svarbiausia - elektroniniai laiškai nuolatos buvo parsiunčiami netinkamos koduotės. Įdomiausia yra tai, kad neteisingai rodomi atsitiktiniai laiškai, nes iš visų gautų laiškų turbūt pusė buvo geri, o pusė - ne. Nežinau kiek čia yra naudoto Gmail.com pašto įtakos, tačiau suderinamumą su skirtingomis koduotėmis būtina plėsti, nes be lietuviškų laiškų darbo neįsivaizduoju. Kitas su Gmail.com paštu susijęs trūkumas - išsiųstų laiškų gavimas, t.y. išsiuntus laišką jis pakartotinai gaunamas kaip naujas laiškas. Pavyko išsiaiškinti, kad šis trūkumas susijęs su Google Apps paštu ir normalaus Gmail.com pašto naudotojai jo neturėtų justi.

Visuomenės reakcija

Šį telefoną parodžiau kitiems - jį matę vos keletą žmonių ir beveik visiems jis pasirodė panašus į „žaisliuką“ - jei norite išsiskirti, tai šis telefonas (ir jūs) tikrai neliks nepastebėtas. Be to, turbūt nei vienas žmogus nesugebėjo juo naudotis be papildomos pagalbos, nes jo valdymas iš esmės skiriasi nuo dažnai sutinkamo mobiliųjų telefonų valdymo. Žinoma, parodžius kaip elgtis su meniu ir valdymo „rutuliuku“ dažnas iškart perprasdavo valdymo būdą, tačiau tai, kad telefonu mokėsite naudotis tik jūs vienas, gali kelti problemų. Tai vis dar didelė naujiena Lietuvos rinkoje.

Tikslinė auditorija

BlackBerry galima peržvelgti Excel lenteles, kitus dokumentus, bet kitos rimtesnės veiklos atlikti nepavyks, todėl taikymas į verslininkus man atrodo šiek tiek keistas. Verslui šis telefonas atrodo pernelyg nerimtas - į laiškus atsakinėti chat stiliumi tikrai nėra gerai, todėl šį telefoną rekomenduočiau jaunatviškiems ir judriems žmonėms, kurie nori turėti laisvę, tačiau kartu ir būti pasiekiami interneto kanalais. Per pamokas mielai diskutuodavau su draugais Gtalk programoje, bet pritaikyti šį dalyką rimtesnei veiklai turbūt būtų sunku, nes nors ir tekstas renkamas patogiau, tačiau išsamiai atsakinėti į laiškus yra šiek tiek nepatogu.

Išvados

Su BlackBerry bus tikrai skaudu „skirtis“ - mano požiūris į šį telefoną labai aiškiai matomas jau pirmojoje pastraipoje - aš jo noriu. Telefono veikime yra tikrai smarkių trūkumų, tačiau tikiuosi, kad jie ilgainiui bus ištaisyti ir telefonas puikiai tiks kasdieniniam darbui. Deja, bet jo kol kas tikrai neplanuoju jo turėti, nes jo kaina (100 Lt. mėnesinis mokestis) man tikrai neatsipirktų, o švaistyti pinigus aš nesu linkęs. Visgi, tai tikrai puikus telefonas!

Aš pradėjau jaustis stebimas sekamas. Būtų šaunu čia įterpti ištrauką iš kino filmo su sekamu žmogumi, nes lygiai taip ir jaučiuosi - kiekvieną dieną mane stebi ir stebi taip, kad aš nežinočiau. Ne, aš dar nekliedžiu - aš jaučiuosi stebimas tinklaraštyje. Kuo toliau, tuo daugiau galvoju apie tai, kaip įdomiai veikia tinklaraščiai ir kokią jie vietą užima visuomenėje ir vis labiau įsitikinu tuo, kad asmeninis tinklaraštis yra labai galingas ir tuo pačiu įpareigojantis rašyti taip, kad pažįstami žmonės nepradėtų kreivai žiūrėti.

Tik pradėjęs rašyti tinklaraštį tikrai net nenumaniau, kad jį pradės skaityti mano draugai, giminės ir net mokytojai. Negalvojau dėl labai elementarios priežasties - nenumaniau, kad didžiąją dalį mano skaitytojų sudarys ne RSS prenumeratoriai, o kasdieniniai lankytojai. Pradžioje skaitytojų skaičius siekė keliasdešimt per dieną ir niekas nelabai žinojo, kad aš turiu savo tinklaraštį. Vos po kelių mėnesių situacija kardinaliai pasikeitė - mano tinklaraštį reguliariai pradėjo skaityti artimi draugai, o dabar jį skaito net ir draugų draugai. Įdomu tai, kad aš tinkalarštį pareklamavau vos keliems pažįstamiems, o tolesnis jo populiarėjimas man ir dabar dar neaiškus, nes kiekvienas paklaustas pripažįsta, kad “jį netyčia rado internete”.

Netrukus susimąsčiau - ar tai, kad tave skaito tavo artimi žmonės, bet tu apie tai nežinai, yra gerai ar blogai? Vienareikšmiško atsakymo nerandu, nes kiekvienas papildomas skaitytojas tikrai netrukdo, tačiau blogai gali būti tuo, kad tave pažįstantys žmonės visiškai kitaip žvelgia į įrašų turinį. Jaučiu atsakomybę per daug nekonkretizuoti tinklaraščio įrašų veikėjų, nes aprašomi tikrieji žmonės tikriausiai labai įsižeistų. Tačiau… Jei rašau apie lietuvių kalbos pamokas ar švietimo sistemą, tai net neabejoju, kad bet kuris perskaitęs mokytojas tai priimtų labai asmeniškai. Turbūt kiekvienas mano tinklaraščio įrašas atrastų savo „žmogų“ (ar net kelis), kuris jo turinį priimtų sau ir žinoma tikriausiai priimtų neigiamai.

Nors dar tik porą kartų susilaukiau privačios kritikos dėl įrašų turinio, tačiau net neabejoju, kad jos tik daugės. Ypač keistai atrodo, kad visiškai neasmeninius pamąstymus žmonės priima kaip konkrečią kritiką jiems ir sugeba netgi įsižeisti. Žmonės įsižeidžia nes tiesiog pervertina tinklaraščio galią - juk tai, kad mano mintys pasirodė internete dar nereiškia, kad aš esu kažkoks autoritetas, kurio visi puls klausyti. Mano pažįstamų draugų rate dar labai retas žino kas yra blogas (o tuo labiau tinklaraštis), todėl jis vis dar suvokiamas neteisingai - tinklaraštis yra tiesiog viešas mano langas, pro kurį galit pažvelgti į mano mintis, taigi nusiraminkite, atsipalaiduokite ir nepriimkite visko taip giliai.

Šiandien tiek daug rašiau apie mane skaitančius žmones todėl, kad vos keletą jų žinau, o visi kiti tai tyliai daro ir man apie tai neužsimena. Karts nuo karto sužinau, kad vienas ar kitas žmogus jau spėjo patapti mano ištikimu skaitytoju, tačiau dar daugybės jų nežinau, nes turbūt žmonėms patogiau tai daryti paslaptyje. Negaliu paaiškinti to priežasties, bet kai paklausi žmogaus ką jis veikia, o iš jo sulauki atsakymo “skaitau tavo blogą” (lyg tai būtų paprastas įvykis), tai kyla natūrali mintis, jog žmonės tiesiog mėgsta sekti kitų žmonių veiklą. Tikrai nesiūlau atsakyti mano tinklaraščio skaitymo, bet man būtų tiesiog įdomu ar skaitote, dėl to, kad randate kažką naudingo, ar dėl to, kad tai rašo jūsų pažįstamas žmogu.

Kažkam įžvelgus blogosferos štilį siūlau šiokią tokią akciją kodiniu pavadinimu “Prisipažink, kad skaitai!“. Nerekomenduoju visiems iš eilės tinklaraščio prenumeratoriams prisipažinti, tačiau jei manote, kad jūs nesate tik standartinis prenumeratorius (terminas apibūdinantis žmogų, kuris prenumeruoja tik iš reikalo sekti blogosferą) ir šį tinkalarštį skaitote dėl įdomių priežasčių - pasisakykite. Mieliausia būtų išgirsti mano pažįstamų žmonių balsus, nes ši žmonių kategorija labiausiai mane domina ir tikrai būtų įdomu gyvai aptarti jūsų skaitymo priežastį.

Visos Lietuvos dvyliktokai šiomis dienomis (Balandžio 22-23 d.) laikė Lietuvių kalbos įskaitą. Kadangi lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas, tai šią įskaitą laikiau ir aš, o jums papasakosiu pačius šviežiausius įspūdžius ir emocijas kilusias po įskaitos. Nors daugeliui tikriausiai jau baigia įgrysti tas begalinis „varymas“ ant Lietuvos švietimo sistemos, tačiau kol dar mokausi mokykloje, tol man šie dalykai yra labai aktualūs ir tiesiog negaliu nutylėti nuomonės apie juos.

Pirmiausia, lietuvių kalbos įskaita yra visiškai beprasmė. Taip, ji atrakina duris į lietuvių kalbos brandos egzaminą, tačiau ar ją panaikinus kas nors pasikeistų? Turbūt ne, nes prie egzamino prileidžiamus žmones galima atskirti labai paprastai: teigiamas metinis pažymys - egzaminą laikyti leidžiama, neigiamas pažymys - egzamino nelaiko. Elementarus, tačiau labai veiksmingas skirstymas, kuris mano žiniomis taikomas ir dabar, nes net jei ir išlaikei įskaitą su neigiamu vidurkiu niekas tavęs prie egzamino neprileis.

Svarbu ir tai, kad visi laikiusieji aiškiai žinojo, kad „įskaitą išlaiko visi“. Turbūt užtenka ateiti ir suregzti vos kelis sakinius, kad būtum apdovanotas reikiamu 4-uku ir ramiai žygiuotum namo (praktiškai netikrinta). Arba „Švietimo ir mokslo ministerija“ apsimeta, kad nežino šią įskaitą įveikiančių žmonių santykio su neišlaikiusiais arba šios įskaitos tikslas įsitikinti ar dvyliktokas moka kalbėti. Iš tiesų man ši įskaita panaši tiesiog į žaidimą, nes realios jos prasmės aš tiesiog nematau.

Peržvelkime įskaitos temas čia. Kuo šios temos siejasi su lietuvių kalba - tokias pačias temas galima naudoti ir politologijos ar debatų pamokoms. Turbūt tik tuo, kad šioje įskaitoje kalbama lietuviškai ir vertinamas gebėjimas tvarkingai ir raiškiai kalbėti. Šiai įskaitai buvo aukojamos lietuvių kalbos pamokos, svarstomos galimos potemės, simuliuojamos įskaitos sesijos ir pan., tačiau aš ir turbūt daugelis kitų į įskaitą atėjau visiškai papildomai nesiruošęs - tam užtenka tiesiog skaityti laikraščius ar žiūrėti televiziją.

Suprasčiau jei įskaita būtų literatūrinis rašinys iš privalomųjų autorių, diskusija su egzaminatoriumi apie kūrybą, meną, bet apie ką galima šnekėti su lietuvių kalbos mokytoja sporto/religijos/karo/interneto tema? Net neabejoju, kad nemaža dalis mokytojų yra apsiskaitę ir domisi įvairiomis sritimis, tačiau labai abejoju ar visos mokytojos yra tiesiog kompetetingos šnekėtis šiomis temomis. Mano manymu, egzaminatorius turėtų žinoti daugiau arba bent jau tiek pat kiek ir mokinys, nes kitu atveju jis tiesiog negali objektyviai įvertinti.

Įskaita organizuojama tiesiog juokingai. Prasidėjusi ryte ji užsitęsia iki dienos vidurio, tačiau užduotys visiems vienodos. Nesunku atspėti, kad vos po kelių minučių nuo įskaitos pradžios temos yra paviešinamos internete ir tampa visiems prieinamos. Kaip manote, kaip skirsis šių žmonių įvertinimas:

1. Atsakinėja 9:00, pirmoji atsakinėjančiųjų banga
2. Atsakinėja 15:00, temas perskaitė internete 10:00

Akivaizdu, kad antrasis mokinys (jei ruošėsi) tikrai išlaikys įskaitą gerai ir galbūt net geriau už pirmąjį - į įskaitą žmonės atėjo su kažkieno rašytais referatais, namuose rašytomis kalbomis ir pan. Nors oficialiai deklaruojama, kad mokinys temai pasiruošti turi 20 minučių, tačiau turbūt vos keli žmonės visoje Lietuvoje šio nurodymo laikėsi ir jau iš anksto žinojo apie ką kalbės.

Daug kalbėta apie tai, kad Lietuvos švietimo sistema yra supuvusi ir nekonkurencinga Europos mastu. Tikrai ne dėl to planuoju palikti Lietuvą, tačiau kai susiduri su tokiais dalykais kaip šiandien laikyta lietuvių įskaita, tai tiesiog negali savęs nepaklausti “jie galvoja ką daro?”. Buvęs apgailėtinas kompiuterinio raštingumo testas jau lyg ir pamirštas, tikriausiai niekas nepasikeis ir dėl lietuvių kalbos įskaitos, bet naiviu tikiu, kad ateityje mano vaikai galės mokytis tvarkingoje švietimo sistemoje, nes tai, kas vyksta dabar yra tiesiog nerimta. Įrašą užbaigsiu viena iš įskaitos temų - “Lietuvos jaunimas siekia ne diplomo - o tikro išsilavinimo”, tipo ne?

Balandžio viduryje Kalifornijoje vyko MySQL konferencija, kurioje buvo galima išgirsti pačių įvairiausių pranešimų duomenų bazių tema. Mane labiausiai sudomino „The Lost Art of the Self Join“ pranešimas (pateiktis PDF formatu), kurio kulminacija buvo Sudoku galvosūkio išsprendimas vos viena SQL užklausa (angl. query) - šį kartą apžvelgsiu mano rastus Sudoku sprendimo būdus.

Daugiau informacijos apie Sudoku žaidimą galite rasti Wikipedijoje, kur aprašyti ir dažniausiai sutinkami bei naudojami sprendimo būdai. Kompiuteris veikia šiek tiek kitaip nei žmogaus smegenys, todėl ne visi aprašyti būdai tinkami - paprasčiausia būtų Sudoku sprendžiančią programą parašyti „aklo spėjimo“ (angl. Bruteforce) būdu. Toks sprendimo būdas paremtas tuo, kad išbandomos visos įmanomos langelių reikšmės ({1,2,3,4,5,6,7,8,9}), kol randamas teisingas sprendimas. Pats elementariausias sprendimas sunaudotų 9^81 (1.96 * 10^77) procesoriaus ciklų, todėl sprendimas turėtų užtrukti ilgai, labai ilgai. Internete yra gausybė įvairiausių programų, kurios sprendžia Sudoku, o jų sparta siekia dešimtis ar net šimtus tūkstančių galvosūkių per sekundę.

Minėtoje pateiktyje buvo patekta užklausa, kuri 6×6 dydžio Sudoku galvosūkį išsprendžia per akimirką. Šis būdas susidoroja tik su sumažinta galvosūkio versija, nes standartinio 9×9 galvosūkio sprendimui pritrūktų JOIN tipo vidinių užklausų (MySQL JOIN užklausų kiekis yra ribotas, taigi pavyzdžiui su PostgreSQL pavyktų išspręsti ir pilno dydžio galvosūkį). Kadangi pateikties tikslas buvo lyg ir priminti, kad SQL užklausose galima naudoti JOIN’us, tai pateiktas sprendimas gal ir nėra praktiškai pritaikomas, tačiau puikiai iliustruoja tai, kaip galima programos ciklus perkelti į užklausas. Verta pažymėti ir tai, kad tiek daug vidinių užklausų galima naudoti tik tada kai duomenys yra gerai indeksuoti arba jų yra mažai, nes kitu atveju užklausa gali būti apdorojama amžiais (4 lentelės su 15′000 įrašų sujungtos į 4-matę struktūrą būtų apdorojamos 321 metus).

Jei jau pradėjome spręsti Sudoku, tai galima prieiti ir prie galutinio sprendimo - 9×9 dydžio galvosūkį sprendžianti užklausa. Nors ji iš pirmo žvilgsnio atrodo gana griozdiška ir neoptimali, tačiau jos vykdymas užtrunka vos 0.4 sekundės. Lyginant su programiniais sprendimo algoritmais tokia sparta atrodo juokinga, tačiau pasižaisti ši užklausa yra visai tinkama. Užklausos pabaigoje pamatysite pradinių duomenų reikšmes, o atsakymas gaunamas vien tik loginių patikrinimų dėka, t.y. šioje užklausoje aprašyta Sudoku taisyklė - skaičius turi būti unikalus stulpelyje ir eilutėje. Pasižiūrėjus atidžiau šis sprendimo būdas netgi nenaudoja jokių duomenų iš lentelės - lentelė panaudojama kaip šablonas ir jos laukeliai tik nusako lentelės struktūrą.

Nors dar nespėjau išbandyti nei pirmos nei antros užklausos (kol kas dar neradau paruoštų testinių duomenų bei naudojamų lentelių struktūros aprašų), tačiau abejoju, kad jos galėtų neveikti - abu jie kopijuoti iš patikimų šaltinių, o ir pačiose užklausose nelabai pavyko rasti loginių ar pan. klaidų. Abi šios užklausos pasižymi tuo, kad viena lentelė (su N laukų) panaudojama kelis kartus taip sukuriant virtualią NxN dydžio galvosūkio lentelę - atsakymo ieškojimas ir skaičių bandymas paliekamas MySQL duomenų bazių sistemai. Galbūt tai yra šioks toks „iškrypimas“, tačiau tokius dalykus gali sukurti tik gerai išmanydamas užklausų rašymą, todėl tikrai rekomenduoju kiekvienam pasiskaityti pateikties skaidres.

Praktiškai tokie dalykai vargiai panaudojami, tačiau teorinėms žinios stiprinti yra visai šaunūs, nes parašyti gerą užklausą yra menas mokslas. Be abejo kompiuterių sparta nepaliaujamai auga ir tai, kas vakar atrodė lėta, šiandien užtrunka vos kelias tūkstantąsias sekundės dalis, tačiau tai dar nereiškia, kad resursų prieaugį galima švaistyti. Kokių įdomybių jūs žinote?

Siemens arena Vilniuje talpina 11′000 žiūrovų, tačiau tokia didelė masė žmonių dažniausiai susirenka tik alaus išgerti ar parėkti. Man tikrai yra keista matyti žmones, kurie tikriausiai vos įžiūri kas vyksta aikštelėje, tačiau rėkia taip, lyg būtų FIBA sertifikuotas teisėjas. Grįžkime į realybę - krepšinio taisykles išmano tik kokie 10% visų žiūrovų, o visi kiti tėra „kažką girdėję“, taigi visiškai nėra reikalo rėkti ant teisėjų - jie klysta labai retai, o visais kitais kartais žmonės tiesiog nemato/nežino kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Pradėję nuo krepšinio pereikime prie IT pasaulio ir čia suraskime tokių pavyzdžių, kai žmonės mėgsta kitiems kažką aiškinti, bet patys vargiai ką nors žino.

Internete yra tikrai nemažai žmonių, kurie save laiko ekspertais ir žmonėmis, kurie žino daugiau už kitus. Tarkime music.lt yra toks veikėjas, kuris savo tinklaraštyje parašė apie tai, kaip rašyk.lt sukčiauja ir sintetiškai didina savo lankytojų skaičių. Tingintiems skaityti pasakysiu, kad visas įrašas pasakoja apie tai, kad rašyk.lt yra „specialūs“ vartotojai, kurie sukurti veikti kaip botai, o jų pagrindinis tikslas - didinti svetainės lankomumą. Atliktas gana išsamus tyrimas, išrinkti konkretūs vartotojų pavyzdžiai, aprašyti jų bruožai ir t.t. Pagrindinis botų požymis - jų “Paskutinį kartą lankėsi” data visada lygi dabartiniam laikui, iš ko ir buvo nuspręsta, kad tai vartotojai, kurie visada „kabo“ prisijungę ir taip didina lankytojų skaičių.

Kadangi aš pažįstu rašyk.lt administratorių Vidmantą, tai paklausiau jo nuomonės apie botus rašyk.lt svetainėje. Žinoma, jis apie juos nieko nebuvo girdėjęs ir pažadėjo patikrinti kas ten per velniava dedasi su paskutinio apsilankymo datomis. Priežastis pasirodė labai juokinga - svetainėje buvo mažytė klaida, kuri dar niekada nesilankiusių vartotojų datą rodė kaip dabartinę (nors data buvo lygi nuliui, tačiau nulis dažnai laikomas dabartinės datos simboliu). Klaida buvo ištaisyta ir ši istorija užsibaigė tokiu vartotojo komentaru (kalba netaisyta):

Netrukus po šio dienoraščio atsiradimo pastebėjau, kad prie vartotojų nketos punkto “Lankėsi” pradėjo atsirasti užrašas “data nežinoma“, tai tik patvirtina, kad aš neklystu ir palengvina “robotukų” pastebėjimą

Žmogelis jautėsi labai patenkintas, tačiau tikriausiai iki dabar dar nesuprato, kad iš mažytės svetainės klaidos sukūrė didelę problemą, o gal tai tebuvo jo pretekstas pasijuokti iš rašyk.lt? Ne paslaptis, kad tas veikėjas yra įkūręs svetainę Kūrybingas.com, kuri irgi nori aplenkti rašyk.lt, tačiau šį klausimą paliksiu neatsakytą.

Man juokingas BestWeb.lt projektas. Ne todėl, kad ten būtų sunku surasti projektą, kuris būtų įvertintas aukštesniu nei 3/5 įvertinimu, o todėl, kad komentuoti dizaino darbų ten susirenka tokie žmonės, kurie tikriausiai net pieštuku piešti padoriai nemoka. Tikrai gana daug ten susirenka ir dizainerių, tačiau normalus komentaras pasitaiko vos kas dešimtas ar net dar retesnis. Komentarai kaip komentarai - delfi.lt irgi jais nežiba, tačiau juk šitas projektas skirtas geriausių darbų rinkimams, tai kokio velnio ten kišti nosį, jei apie dizainą nieko neišmanai? Galbūt kažkam atrodo, kad jie turi neapsakomą skonį ir jų analitinis požiūris tikrai visada sutampa su projekto likimu, tačiau jei taip yra tai niekas netrukdo įsidarbinti atitinkamose pareigose ir savo žodžius įrodyti darbais. Deja, tai išdrįsta retas.

Aš nežinau kodėl kažkuriems žmonėms atrodo, kad jie daug žino, nors realiai jie arba nežino nieko arba remiasi gandais bei kita visiškai nepatikima informacija. Tinklaraščiai šiuo atžvilgiu yra visiškai priešingi - labai retas straipsnis yra parašytas nežinant tikrosios situacijos. Žinoma, pasitaiko ir nusišnekėjimų, tačiau vertinant bendrai, blogeriai tikrai rašo apie tai, ką žino - labai daug tinklaraščių rašomi argumentuotai, su daugybe išorinių nuorodų ir citatų, todėl pagrindžiama net kartais prieštaringa nuomonė. Tai yra turbūt dėl to, kad tinklaraščius rašo protingi ir turintys ką pasakyti žmonės, o jų liečiamos temos beveik visada yra tos, kurias jie gerai žino: dizaineriai rašo apie dizainą, programuotojai apie programavimą, o alytiškis apie Alytų.

Turbūt vertėtų užbaigti tuo, kad psichologai pažymi, jog daugiausiai mokyklose triukšmauja tie, kurie yra morališkai silpni ar tiesiog jaučia dėmesio trūkumą. Tai ne visais atvejais yra tiesa, tačiau tikriausiai verta konstatuoti, kad beveik visi tie, kurie aktyviai kitiems kažką aiškina, nors patys nieko nežino, nori paslėpti savo kvailumą nežinojimą. Galbūt paprastų žmonių ar kitų sričių specialistų akyse jūs atrodote protingas, tačiau taip nebūtinai yra ir prašau, nerėkite. Geros dienos.

Sekmadienį rašiau apie bendruomenes ir apie tai, kaip žmonės kartu sugeba nuversti kalnus. Akivaizdu, kad žmones link tikslo stumia kažkokia jėga, kažkas tokio, kas yra stipresnis už visas kylančias problemas. Tai - idėja. Kai kas idėjas bando pavogti iš kitų, tačiau šį kartą aš kalbėsiu ne apie pačias idėjas, o apie tai, kaip jos valdo žmones ir kodėl žmonės ne visada dirba dėl pinigų.

Pradėkime nuo tų pačių bendruomenių. Prisiminus jau anksčiau aprašytą kūrėjų bendruomenę ŽaliaŽolė.lt, nesunku pastebėti, kad pagrindinis veiksnys jos susikūrime ir gyvavime yra idėja. Šio projekto idėja buvo sukurti geresnę kūrybos erdvę lietuviams ir jau daugiau kaip tris metus šio projekto dalyviai dirba vien jos vedami. Projektas niekada neturėjo rėmėjų, jis niekada neturėjo pajamų ir tuo labiau nenešė jo prižiūrėtojams pelno. Aš atlikdamas programavimo darbus už tai gaudavau atlygį, tačiau ilgainiui supratau, kad jį imti nėra teisinga - iš kokių lėšų man turi būti mokamas atlyginimas, jei projektas neneša pelno?

Kaip dažnas internetinis projektas, ŽaliaŽolė.lt turi moderatorius, žmones, kurie prižiūri svetainę. Nors per visą gyvavimo laikotarpį jų pasikeitė ne viena dešimtis, tačiau yra išlikę ir tokių, kurie prie projekto dirba jau nuo pat jo įsikūrimo dienos. Galbūt kažkam toks darbas atrodo nelogiškas ir bergždžias, bet jis puikiai pagrindžia darbo vardan idėjos modelį. Moderatoriai negauna jokio atlyginimo, jiems dažnai net ne visi pasako ačiū, tačiau jie labai nuoširdžiai ir atkakliai dirba ir nesibodi skirti net keletą valandų per dieną - žmonės tiesiog dirba ne dėl to, kad tai jiems tai neštų pajamas, nes beveik visi ir taip turi pastovius darbus.

Daugelis mano amžiaus jaunuolių mokosi programuoti įvairiausiomis kalbomis, tačiau tik labai retas iš jų sugeba kažką doro suprogramuoti. Pavyzdžiui jei mokaisi PHP programavimo kalbą (mano atveju), tai tavo pagrindinė darbo sritis bus WEB projektų kūrimas. Labai daug dalykų galima išbandyti savo kompiuteryje adresu http://localhost/, bet mano manymu tik sukūrus keletą veikiančių ir būtinai viešų svetainių galima tikrai išmokti programuoti. Kažkas pradeda kurti beverčius ir beprasmius tinklalapius, o aš nusprendžiau, kad geriausias būdas išmokti gerai programuoti yra realių užsakymų vykdymas.

Savo programuotojo darbą aš irgi galėčiau pavadinti darbu vardan idėjos. Neretai manęs žmonės pradėjo klausinėti kodėl aš dirbu ir ar man ne gaila tiek daug savo laisvalaikio skirti darbui. Atsakymas vienas ir labai paprastas - dirbu, nes man tiesiog patinka kurti ir prižiūrėti projektus. Be abejo aš už darbą gaunu pinigus, tačiau dirbu ne dėl pinigų - nesu nei išrankus nei reiklus, kad man jų reikėtų daug, todėl kol kas visiškai pakanka to, ką gaunu gyvendamas su tėvais. Iš pradžių tikrai kūriau vien tik tam, kad įgaučiau patirties ir pažinčių, tačiau dabar jau dirbu beveik vien dėl malonumo ir tik ten, kur darbo tikslas yra iššauktas idėjos.

Daugelis gali nesutikti ir teigti, kad ne visada idėjos yra svarbios ir kartais tiesiog užtenka elementaraus galutinio produkto, tačiau juk tiek daug tūkstančių garsių ir sėkmingų projektų yra kilę iš idėjos. Tarkime programavimo srityje galima teigti, kad tau nereikia galvoti apie kažką daugiau ir užtenka tiesiog kasdien atidirbti savo valandas, bet juk tokiu atveju per visą gyvenimą nieko įdomaus ir nenuveiksi (tikriausiai). Aš manau, kad jei bent keletą minučių kasdien skirtum pagalvoti apie tai, ką galėtum padaryti kitaip, tai tikrai nesunkiai surastum idėją, kurią norėtum įgyvendinti. Galbūt čia idėja susilies su svajone, tačiau juk kartais taip gera svajoti…

Verslo įkūrimą tikrai galėčiau pavadinti avantiūra. Ir toliau būčiau lankęs pamokas, karts nuo karto atlikęs keletą mažyčių darbelių, tačiau tik pradėjęs dirbti savo pačio įmonėje supratau ką reiškia gyventi įdomiai ir svarbiausia - dirbti taip, kaip dar niekada neteko. Verslo įkūrimas mano gyvenime tikrai padarė didžiulį persilaužimą ir kuo daugiau susitinku su verslu užsiimančiais žmonėmis, tuo labiau įsitikinu, kad labai dažnas verslininkas verslą kuria vedamas idėjos (iki kažkurio pelno milijono). Nors kol kas verslas dar jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešė, bet juk tai darbas vardan idėjos.

Šiuolaikiniame pasaulyje tokie dalykai kaip idėja ar mintis dažnai nustumiami į šoną, nes žmonės reikalauja galutinių produktų ir dirba visiškai nemotyvuojami bei monotoniškai. Nemanau, kad visiems dabar reikia mesti savo darbus ir atsiduoti savo idėjų įgyvendinimui, tačiau tikrai tikiu, kad savo idėjas reikia bent pabandyti įgyvendinti (Tomas Edisonas lemputę išrado po dešimčių tūkstančių nesėkmingų bandymų). Gražu, kai gali sau leisti dirbti vardan idėjos.

Savo tinklaraščio straipsnio spektrą praplėsiu ir įrangos apžvalgomis, nes dėka tokių įmonių kaip Bitė blogeriai gauna šansą išbandyti įvairiausias naujoves ir vieni pirmųjų suformuoti nuomonę apie juos žiniasklaidoje internete. Pirmasis įrenginys pasiekęs mano rankas - BlackBerry Curve 8320 išmanusis telefonas. Su šiuo įrenginiu bendrausiu iki balandžio pabaigos, o visas įspūdžiais pasidalinsiu su jumis - tinklaraštį rašau ne dėl pragyvenimo, todėl tikrai nerašysiu užsakomųjų straipsnių ir čia bus talpinamas tik subjektyvus mano potyris.

Dydis nustebino, nes nuotraukose jis atrodo gana didelis ir panašus į delninį kompiuterį. Ištraukęs jį iš dėžutės likau priblokštas jo mažumo - telefonas vos kiek didesnis už standartinį mobilųjį telefoną, be to yra labai plonas ir lengvas (111 g). Be to, telefono šonai padengti kieta guma, todėl šis gana mažas įrenginys puikiai „guli“ delne ir juo puikiausiai galima dirbti viena ranka. Komplekte pateikiamas ir tvirtas odinis dėklas, todėl galite visai nepergyventi dėl ekrano ar korpuso subraižymo.

Klaviatūra padaryta gana apgalvotai, nors klavišai galėtų būti ir didesni. Kadangi klaviatūra yra QWERTY tipo, tai vienoje mygtukų eilėje sutalpinti net 10 klavišų, kurie yra tikrai smulkūs. Tačiau su klaviatūra dirbti patogu - įpratus, klavišai lengvai jaučiami piršto pagalvėle ir juos spaudžiant klaidų nepasitaiko (daugelis galvoja, kad maži klavišai neleidžia patogiai dirbti). Dirbant tamsesnėje aplinkoje visa klaviatūra automatiškai apšviečiama, todėl šiuo įrenginiu galima naudotis visose aplinkose.

Valdymas sukoncentruotas ties „rutuliuku“. Daugelis mobiliųjų telefonų turi keturių krypčių svirtelę (angl. joystick), o BlackBerry turi tiesiog rutuliuką, kurio veikimo principas panašus kaip senesnių kompiuterinių pelių. Rutuliukias neribotai sukiojasi į visas puses, o jį paspaudus įvykdomas pasirinktas veiksmas. Po kelių bandymų jaučiasi, kad toks sprendimas yra tikrai patogesnis už mums įprastą svirtelę - įpratus juo dirbama žymiai tiksliau, nes po ekraną judama tik tiek, kiek judinamas pirštas, kai svirtelę nusvėrus žemyn vaizdas be galo stumiamas į apačią.

Ekranas didelis ir kokybiškas. Kadangi telefonas turi ir GPS imtuvą bei integruotą kamerą, tai ekrano kokybė tikrai svarbi, nes kitu atveju darbas su grafiniais duomenimis taptų problematiškas. Ekrano šviesumo pakanka darbui lauke, jis patogus skaityti net važiuojant automobiliu - telefonas dinamiškai keičia ekrano šviesumą atsižvelgdamas į aplinkos apšviestumą.

Pašto funkcija tikrai apgalvota ir pilnai integruota į telefoną. Pirmą kartą įjungus telefoną užtenka pasinaudoti konfigūravimo vedliu ir paštas jau paruoštas darbui. Nors naudojuosi Google Apps pagrindu veikiančiu paštu, kurio pašto serveris skiriasi nuo pašto domeno, tačiau man užteko įvesti tik elektroninio pašto adresą bei slaptažodį, o viskuo kitu pasirūpino Bitės(?) serveriai. Labiausiai man nepatiko tai, kad laiškai rodomi tik teksto režimu, taigi ne visi laiškai matomi patogiau, be to, kartais laiškai atsiunčiami be lietuviškų simbolių.

Papildomų programų gausa tikrai sužavėjo: Google Talk, Yahoo Messenger, žemėlapiai, media grotuvas ir t.t. (tokių funkcijų kaip kalendorius, žadintuvas, užrašinė ir pan. net neminiu). Mano telefone nuolatos veikia Google Talk, todėl dabar aš tapau dar lengviau pasiekiamas ir trumpais dialogais su kolegomis galiu apsikeisti beveik bet kada. Kadangi su telefonu pridėtos ir ausinės tai nieko nelaukęs išbandžiau ir media grotuvą. Jis nepasižymi jokiomis įspūdingomis funkcijomis, tačiau kaip ir kiekviena BlackBerry programa gali veikti foniniu režimu, todėl besiklausant muzikos galiu lengvai naudotis telefonu.

Kaina tikrai nenudžiugino, nes pats paprasčiausias planas kainuoja 100 Lt per mėnesį, be to į šią kaina neįskaičiuota pokalbių ir trumpųjų žinučių kaina, todėl išlaidos mėnesiniam mokesčiui gali nesunkiai siekti 150 Lt (telefonas Bitės salone kainuoja 1399 Lt). Vieniems tai gali pasirodyti įkandama kaina, tačiau mano manymu tokias lėšas telefonui gali skirti tik verslininkai, nes kitiems labai abejoju ar atsipirks 100 Lt išleidžiamas el. pašto patogumams.

Apibrėžiant viską, ką pavyko patirti naudojant šį telefoną, - šis BlackBerry modelis tikrai puikiai dirba kasdieniniam darbui, neužima daug vietos kišenėje (man maloniausiai guli vidinėje švarko kišenėje) ir turi be galo daug papildomų funkcijų įvairioms gyvenimo situacijoms, tačiau jo kaina tikrai nežavi. Daugiau pastebėjimų skaitykite tolesniuose įrašuose, nes šiame pateikiau tik tai, ką spėjau pastebėti per pirmąją naudojimo dieną - pabandysiu atrasti rimtų šio telefonų trūkumų, duosiu šį telefoną įvertinti draugams ir atsakysiu į klausimą “Ar pirkčiau sau BlackBerry?”.

Labai labai seniai žmonės pradėjo gyventi bendruomenėms tam, kad bet kokias užduotis jie galėtų atlikti kartu vedami komandinio darbo. Kompiuterių pasaulyje yra daugybė bendruomenių: blogeriai, kompiuterių spartintojai, programuotojai ir t.t. Blender - tai viena geriausių geriausia nemokamų atvirojo kodo 3D programų, tačiau dar geresnė yra jos bendruomenė ir žmonės dirbantys su šia programa. Nors aš pats nesu su ja susijęs, nes grafika, o tuo labiau 3D modeliavimu, nesidomiu, tačiau mane be galo įkvėpė keli projektai, kuriuos atliko Blender vartotojai ir požiūris, su kuriuo jie žvelgia į atvirojo kodo įrankius.

2005 metais buvo suformuota Orange komanda, kurios tikslas buvo sukurti pirmąjį atvirojo kodo įrankiais sukurtą filmą - „Elephants Dream“. Kadangi „Elephants Dream“ kūrėjų tikslas buvo parodyti atvirojo kodo įrankių galią, tai jų kurtas filmas buvo labai kokybiškas ir grafiškai įspūdingas bei itin subtilus ir mistiškas. Pasižiūrėkite jį ir įvertinkite patys, nes filmo turinys labai dėkingas interpretacijoms - kas tie žmonės, kur jie ir ką visa tai reiškia? Negirdėjau, kad ji būtų laimėjęs nors vieną apdovanojimą, tačiau internete jis itin greitai paplito ir visi besidomintys kompiuteriais netruko jį įvertinti.

Turbūt daugelis žino tokius filmus kaip IceAge ar Shrek, tačiau juos kūrė kino kompanijos: daugybė dizainerių, modeliuotojų, animatorių ir t.t. Orange komandą sudarė tik 7 žmonės. Filmo sukūrimas nebūtų įmanomas be lėšų, todėl dar prieš pradedant kurti filmą pusė reikalingų lėšų buvo surinkta iš išankstinių DVD užsakymų, kurių didžiąją dalį sudarė bendruomenės narių užsakymai. Kita dalis atėjo iš įvairių fondų ir rėmėjų ir filmo kūrimo darbai prasidėjo - komanda apsigyveno kartu ir neišsiskyrė tol, kol filmas nebuvo baigtas.

Sukurti filmą reikia scenarijaus, aktorių ir gero operatoriaus, tačiau norint sukurti kompiuterinį-animacinį filmą reikia ir geros programinės įrangos. Kadangi komandos tikslas buvo sukurti filmą naudojantis vien tik atvirojo kodo įrankiais, tai teko atsisakyti tokių įrankių kaip Maya ir pasikliauti nemokamomis alternatyvomis: Linux, Gimp, Blender ir pan. Šio tikslo kūrėjai atkakliai laikėsi ir 8 mėnesius trukusio kūrimo metu komerciniai įrankiai buvo panaudoti vos du kartus: Reaktor programa garsui modeliuoti ir Mac OS sistema galutiniam filmo generavimui.

YouTube lobyne yra serija filmukų apie patį filmo gaminimo procesą - rekomenduoju pasižiūrėti. Įdomu tai, kaip vyko pats kūrimo procesas - nors projekte dalyvavo 7 žmonės, tačiau bendruomenė niekada neliko nuošalyje. Savanoriai kūrė tekstūras ir modelius, tobulino Blender ir kitus įrankius ir t.t. „Elephants Dream“ kūrimo metu pati Blender programa keitėsi taip, kad ji būtų tinkama filmų gamybai, o viso to variklis buvo bendruomenė ir jos įnašas.

„Elephants Dream“ filmą esu žiūrėjęs jau daugybę kartų, bet be įspūdingo grafinio reginio daugiau nieko ir neišvydau. Dėl tokių kaip aš Blender bendruomenėje susikūrė jau antrasis projektas pavadinimu Peach. Jų kuriamas filmas „Big Buck Bunny“ yra visiškai priešingas mistiškajam „Elephants Dream“ - tai toks pats trumpas, tačiau be galo linksmas ir spalvingas filmukas apie didžiulio triušio gyvenimą su trimis piktadariais. Projekto bloge yra kalnas informacijos apie tai, kaip vyko darbai ir kaip iš piešinių ant sienos gimė patrauklus filmas.

Šių metų Balandžio 10 dieną įvyko „Big Buck Bunny“ premjera kino teatre, tačiau iki filmo pasirodymo internete reikės dar šiek tiek palaukti - filmo kūrėjai vis dar vykdo atitinkamus pasirengimo procesus, nes pasirodžius „Elephants Dream“ serveriai neatlaikė apkrovos ir daugybės norinčiųjų antplūdžio. Net neabejoju, kad reginys bus dar įspūdingesnis, o kol kas galime tenkintis tik trailer’iu, nes jokia kita informacija apie filmo turinį vis dar nėra prieinama.

Tokie projektai kaip Peach ir Orange užčiaupia visus tuos (pvz.: mane), kurie teigia, jog atvirasis kodas asocijuojasi su žema kokybe ir prastais produktais. Nors tai nekomerciniai filmai ir galbūt jiems trūksta geresnio scenarijaus ar pačios filmo idėjos, bet tai, kaip gimsta šie filmai, yra tiesiog nepakartojama. Lietuvoje kol kas neteko girdėti panašių įvykių, tačiau naiviai tikiuosi, kad netolimoje ateityje ir čia sulauksime įdomių bendruomeninių projektų. Ką kuriame?